Skip to main content

Full text of "Mikalojus Daukša ir jo laikai: skiriama Mikalojaus Daukšos "Postilės" 400 metų jubiliejui"

See other formats 


Mikalojus 


Daukša +; Lit 


SKIRIAMA MIKALOJAUS DAUKŠOS 
„POSTILĖS“ 400 METŲ JUBILIEjJUI 


Albinas Jovaišas 


6 
A „ŠVIESA“ 


Kaunas. 2000 


UDK 888.2 (091) 
70-275 


Dailininkas RAMŪNAS ČEPONIS 
Redaktorė JANINA JAŠINSKIENĖ 


Jovaišas, Albinas 
Jo-275 Mikalojus Daukša ir jo laikai: skiriama Mika- 
lojaus Daukšos „Postilės“ 400 metų jubiliejui / 
Albinas Jovaišas. — Kaunas: Šviesa, 2000. — 
208 p., [4 ] iliustr. lap. — (Gyvenimas ir kūryba) 
Bibliogr.: p. 191. —196. — Asmenvardžių ir vietovardžių 
r-klė: p. 197.—206. Paaišk. išnašose. 
ISBN 5-430-03009-0 
Knygoje pasakojama apie vieno iš lietuvių raštijos pradi- 
ninkų Mikalojaus Daukšos (tarp 1527 ir 1538—1613) gyve- 
nimą ir kūrybą. 
Tai 44-oji „Gyvenimo ir kūrybos“ serijos knyga. Ji leidžia- 
ma M. Daukšos „Postilės“ 400 metinių proga. 
Skiriama aukštesniųjų klasių mokiniams. 
UDK 888.2(091) 


O Albinas Įovaišas, 2000 
ISBN 5-430-03009-0 O Leidykla „Šviesa“, 2000 


GYVENIMO KELIAS. 
ASMENYBĖ 


KILMĖ. HERBAS 


Yra žinoma, kad vienas Daukša susitarime 
tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenki- 
jos Karalystės, įvykusiame Lenkijos mieste Horodlėje 
1413 m., priėmė iš lenkų bajorišką herbą!'. Tačiau šis 
Daukša nelaikomas rašytojo Mikalojaus Daukšos pirm- 
taku. Daukšą giminės pirmtakas buvo Veliuonės vals- 
čiaus bajoras Vaidilė. Ten gyvenusių bajorų pareiga 
buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Galima 
manyti, kad rašytojo Mikalojaus Daukšos protėviui 
Vaidilai už tuos nuopelnus Vytautas suteikė bajorystę. 

Pagal turimus duomenis galima teigti, kad Daukšos 
genealogija buvo tokia: Daukšos protėvis Vaidila turė- 


! Horodlės susitarime Vytauto parinktoms keturiasdešimt septy- 
nioms lietuvių bajorų katalikų šeimoms buvo suteikti 
lenkų ponų herbai. Taip Lietuvos ponai, kurių dalis jau turėjo savo 
herbinius ženklus, siekė susilyginti su lenkų ponais. 


jo sūnų Sirputį, Sirputis — Daukšą, Daukša — Mikalo- 
jų, Mikalojus — Baltramiejų, o Baltramiejus — rašytoją 
Mikalojų Daukšą, kuris buvo pakrikštytas senelio 
vardu, o prosenelio vardą vartojo kaip pavardę. Pavar- 
dė Daukša yra lietuviška, kilusi iš nekrikščioniško var- 
do, taigi labai sena. Vardas sudarytas iš žodžio daug 
su priesagos priebalsiu š. Kamiengalių būna įvairių: 
Daukša, Daukšas, Daukšys. Lietuvoje gausu iš šio vardo 
kilusių vietovardžių, pvz., Daukšiai, Daukšdičiai, Daūk- 
šiagirė. 

Daukšos, kaip minėta, buvo bajorai. Rašytojas turėjo 
antspaudą su herbu, kurio lenkiškas vardas Šeliga 
(Szeliga). Herbe pavaizduotas skydas, kurio raudona- 
me fone yra geltonas (auksinis) mėnulio pjautuvas ra- 
gais aukštyn ir ant jo pastatytas tokios pačios spalvos 
kryžius. Viršum skydo — riterio šalmas su karūna, 
papuošta penkiomis stručio (gal tai povo uodega) 
plunksnomis. Neišaiškinta, kas iš Daukšų giminės 
priėmė šį herbą (LEBEDYS!, p. 48—52). Lenkijoje ir Lie- 
tuvoje šį herbą turėjo daugiau kaip keturiasdešimt 
giminių. 

XVIII a. lenkų heraldikas K. Niesieckis ir kiti senų 
laikų autoriai rašo, kad XIII a. vykstant Lenkijos ir Lie- 
tuvos tarpusavio kovoms, Lenkijos kunigaikštis Lėše- 
kas Juodasis, išerzintas nuolatinių lietuvių įsiveržimų, 
patraukė prieš juos su kariuomene. Norėdamas išsiaiš- 


1 Žr. literatūros sąrašą p. 193 


kinti padėtį, pasiuntė į lietuvių pusę žvalgą — prityru- 
sį karį Šeligą. Šis taip sumaniai paėmė belaisvį, kad 
lietuvių vadas apie tai nė nenutuokė. Lešekas Juodasis, 
iškvotęs belaisvį, lengvai laimėjo kautynes. Už tai Seli- 
gą pakėlė į aristokratus ir suteikė jam šį herbą, kuriam 
prigijo to kario vardas. 

Daukšos antspaude Šeligos herbas modifikuotas: 
nėra riterio šalmo su plunksnomis ir pridėtos vardo 
ir pavardės raidės N ir D, t. y. Nicolaus Daugsa (LEBE- 
DYS, 1 pav., p. 48—49). 


JAUNYSTĖS APLINKA 


Daukšos tėvas Baltramiejus buvo vedęs du 
kartus. Rašytojas — pirmosios žmonos, kurios vardas 
ir gyvenimas nežinomi, sūnus. Vedybos su ja turėjo 
įvykti apie 1527 metus. Istorikas Konstantinas Jablons- 
kis (kalbininko Jono Jablonskio sūnus) spėjo, kad 
Daukša ir galėjo gimti neilgai trukus po 1527 metų. 
J. Lebedys Daukšos gimimo metus bandė nustatyti ir 
pagal jo dvasininko karjeros kriterijus. 1572 m. Daukša 
buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kanauninkū (aukš- 
tesniuoju dvasininku). Iki 1572 m. jis kokį dešimtmetį 
turėjo eiti Žemesnes kunigo pareigas, nes negalėjo iš 
karto užimti aukštos kanauniūko vietos. Iš 1572 m. at- 
ėmę spėjamą dešimtmetį, gausime 1562 m. O kunigais 
tada šventindavo paprastai ne jaunesnius kaip 24 me- 
tų. Tad vėliausia Daukšos spėjama gimimo data galėjo 


10 


būti 1538 m. (1562 - 24 = 1538). Tais apskaičiavimais 
remdamasis, J. Lebedys ir priėjo prie išvados, kad rašy- 
tojas Mikalojus Daukša gimė tarp 1527 ir 1538 metų. 
Tai hipotezė, bet, kol nėra rasta kitų dokumentų, ją tu- 
rime priimti (LEBEDYS, p. 57). 

Daukša gimė, kaip rodo tyrinėjimai, didokame dva- 
relyje Babėnuose, kurie, susikūrus nepriklausomai Lie- 
tuvai, apie 1923 m. buvo prijungti prie Kėdainių, tuo 
metu stambiausio apylinkės centro, dokumentuose pa- 
prastai vadinamo miestu. Oficialiai miesto teisės Kė- 
dainiams suteiktos 1590 m. XVI a. antroje pusėje buvo 
įkurta mokykla. Iki XVI a. vidurio Kėdainius valdė di- 
dikai Radvilai. Neįmanoma nustatyti, kur stovėjo gim- 
tieji rašytojo namai, tik aišku, kad ant Dotnuvėlės upės 
kranto (LEBEDYS, p. 59). Augo gausioje šeimoje, gimi- 
naičių aplinkoje. Tėviškės apylinkės buvo lietuviškos, 
tik XVI a. pabaigoje atsirado bajorų, vartojančių lenkų 
kalbą. Vyravo sėnosios lietuviškos bajorijos tradicijos, 
bet lietuvių bajorų gyvenime jau ryškėjo ir nauji po- 
slinkiai. Viena tokių naujovių buvo siekimas įgyti gerą 
vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, nebeužteko kaupti tur- 
tą vedant turtingas našles. Reikėjo siekti gerų tarnybų, 
bet joms užimti ne kiekvienas tiko — mažaraščiams ten 
nebuvo kas veikti. 

Lavintis ir mokytis buvo kreipiamas ir Daukša. Deja, 
kur Daukša mokėsi, duomenų neturime. J. Lebedys, iš- 
tyręs visus galimus Daukšos mokymosi variantus, nu- 
rodė tik tuo metu Lietuvoje veikusias mokyklas ir 


11 


spėtinus užsienio universitetus. Daukšos jaunystės me- 
tais Lietuvoje universiteto dar nebuvo. Vilniaus uni- 
versitetas (katalikiškas) įkurtas tik 1579 m., Karaliau- 
čiaus (liuteroniškas) — 1544 m. Pradinį ir vidurinį išsi- 
lavinimą Daukša galėjo gauti Žemaičių vyskupijoje — 
Vainių, Tauragės, Joniškio, Kražių, Krekenavos ar ko- 
kioje kitoje mokykloje. Negalima pamiršti ir Kauno, 
stambiausio po Vilniaus Lietuvos miesto, nors jis pri- 
klausė jau ne Žemaičių, bet Vilniaus vyskupijai. 

1535 m. Žemaitijos seniūnu tapo Jonas Radvilas, ku- 
ris Kėdainiuose turėjo savo dvarą. Taigi Daukšos jau- 
nystės metais Kėdainiai buvo ir visos Žemaičių seniū- 
nijos administracinis centras. Į Kėdainius atvykdavo 
valdininkai, valstiečiai veždavo dūokles valdžiai: šie- 
ną, grūdus (ypač avižas), paukščius, kiaušinius ir kt. 
Kėdainiai įsikūrė abipus Nevėžio upės. Buvo bažnyčia, 
kelios gatvės turėjo vardus. Vykdavo turgūs ir preky- 
mečiai, Nevėžis tiko laivybai. Būta daug smuklių ir už- 
eigos namų, XVI a. antroje pusėje įsikūrė žydų ben- 
druomenė. Dokumentuose minimi įvairūs amatiniūkai: 
kalviai, odminiai, batsiuviai, siuvėjai, stikliai, kirpėjai. 
Kėdainiškiai savo prekes — žemės ūkio produkciją, 
amatininkų gaminius — gabendavo vežimais ir vytinė- 
mis (upių laivais), pasiekdavo ir Prūsijos Kunigaikštys- 
tę, tiek „didžiuoju vieškeliu“ sausuma, tiek Nevėžiu 
ir Nemunu. Per Kėdainius ėjo ir Vilniaus kelias. Dauk- 
šai jaunystėje, savaime aišku, dažnai pasitaikydavo 
būti Kėdainiuose, viską pamatyti ir pažinti (LEBEDYS, 
p. 64—78). 


12 


UNIVERSITETINIO 
IŠSILAVINIMO KLAUSIMAS 


„Kol kas nėra jokių duomenų, liudijančių, kad 
Daukša turėjo universitetinį išsilavinimą. Bibliotekos 
kaupimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, humanis- 
tiniai interesai, parengtos lietuviškos knygos, bažnyti- 
nė karjera — mirus vyskupui Merkeliui Giedraičiui 
vienerius metus valdė vyskupiją — visa tai nekelia 
abejonių dėl aukšto Daukšos išsilavinimo. Tačiau do- 
kumentiškai to įrodyti negalima. 

Pirmiausia tokių dokumentų reikėtų ieškoti Kroku- 
vos ir Karaliaučiaus universitetuose. 

Krokuvos universitetą įkūrė Lenkijos karalius Kazi- 
mieras III Didysis 1364 m. Jį 1400 m. atnaujino ir pra- 
plėtė Jogaila, būdamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos 
aukščiausiu kunigaikščiu. 

Jogaila Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvius 


13 


ir rusėnus ragino Krokuvos universitete studijuoti te- 
ologiją ir laisvuosius menus, arba mokslus, — grama- 
tiką, logiką, retoriką, aritmetiką, geometriją, astronomi- 
ją ir muziką. Jogaila savo 1400 m. privilegijoje rašė, kad 
universitetai apšviečia, puošia, stiprina, išaukština, gar- 
sina savo kraštus: Paryžius — Prancūziją, Bolonija ir 
Paduva — Italiją, Praha — Čekiją, Oksfordas — Angli- 
ją. Jogaila studijuoti Krokuvoje pirmiausia kviečia 
„Ypač tuos, kuriuos senojo paklydimo tamsoje kadaise 
laikėme tamsybių sąjungininkais“ ir kuriuos apkrikšti- 
jo, kad atgręžtų į šviesos sūnus (LIETUVOS MOKYK- 
LA, p. 86—87). 

Kadaise buvę „senojo paklydimo šalininkai“ — tai 
lietuviai senameldžiai, kurių krikštą Jogaila pradėjo 
1387 m. Apkrikštyti jie tapo „šviesos sūnumis“. Tad 
Jogaila pirmiausia juos ragina studijuoti Krokuvos uni- 
versitete. Ir iš tikrųjų, bendro valdovo valdomose vals- 
tybėse — Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Len- 
kijos Karalystėje — Krokuvos universitetas buvo leng- 
vai pasiekiamas ir Lietuvos gyventojams. XV—XVI a. 
Krokuvos universitete mokėsi apie pusketvirto šimto 
studentų iš Lietuvos (PLECKAITIS, p. 23—24). Tai nu- 
statoma iš paskelbtų matrikulų — studentų sąrašų. 
Tarp studentų būta ir jaunuolių iš Žemaičių vyskupi- 
jos ir konkrečiai iš Kėdainių, tačiau Daukšos pavardės 
paskelbtose matrikulose nėra (LEBEDYS, p. 80—82). 

Daug arčiau negu Krokuva buvo Karaliaučius, kuria- 
me 1542 m. įsteigta aukštesnioji mokykla, 1544 m. 


14 


perorganizuota į universitetą. 1544—1545 m. jame pro- 
fesoriavo lietuviai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas 
Rapolionis. Atidarydamas universitetą, Prūsijos Kuni- 
gaikštystės kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis 
keletą stipendijų skyrė lietuvių tautybės studentams, 
kad jie paskui lietuvių tautoje galėtų skleisti liuterony- 
bę. Krokuvos universitetas buvo katalikiškas, o Kara- 
liaučiaus — liuteroniškas. Tačiau ir Karaliaučiaus uni- 
versiteto matrikulose Daukšos pavardės nėra. Hipote- 
tinė prielaida, kad Daukša jaunystėje galėjo studijuoti 
liuteroniškame universitete, o paskui atsidėti kataliky- 
bės tarnybai, galima. Ir pats žymusis katalikybės gynė- 
jas Lietuvoje Žemaičių vyskupas ir Daukšos mecenatas 
kunigaikštis Merkelis Giedraitis jaunystėje krypo į pro- 
testantizmą, studijavo užsienio protestantiškuose uni- 
versitetuose. Bet matrikulos tyli. 

Daukšos studijų pėdsakų nerasta ir kitų Europos 
valstybių universitetuose. Taigi Daukšos išsilavinimo 
klausimą gaubia paslaptis. 


KRAKĖSE 


Pirmoji tiksli Daukšos biografijos data — 
1570 m. Ji nustatoma pagal Daukšos atsakymą į vizita- 
toriaus T. Pėkulo klausimą. T. Pekulas, įgaliotas popie- 
žiaus Grigaliaus XIII, 1579 m. vizitavo Žemaičių vysku- 
piją. Tuo metu Daukša buvo Krakių (dabar Kėdainių 
raj.) klebonas ir Važnių, t. y. Žemaičių vyskupijos, ka- 
nauninkas. Vizitatoriaus Pekulo paklaustas, kiek laiko 
Daukša klebonaująs Krakėse, Daukša atsakė: „Jau maž- 
daug devyneri metai, kai man buvo pavesta minėtoji 
bažnyčia Krakėse“. Vadinasi, 1570 m. Daukša gavo 
Krakių parapiją (LEBEDYS, p. 89; PEKULAS, p. 105). 
Matyt, tai buvo ne pirmoji Daukšos bažnytinės tarny- 
bos vieta. Greičiausiai prieš tapdamas klebonu kokį 
dešimtmetį ėjo žemesnes vikaro (klebono padėjėjo) ar 
neturtingos parapijos klebono pareigas. 


16 


Kodėl Daukša pasirinko dvasininko kelią? Matyt, no- 
rėdamas turėti neblogą pragyvenimą, juo labiau kad 
buvo bajoras. Be to, priklausymas dvasininkų luomui 
buvo vienas būdų atsidėti mokslui, kuris Daukšą aiš- 
kiai traukė. Tad jam neteko eiti kitais anų laikų moky- 
tų vyrų, ypač bajorų, keliais: dirbti valdovo ar kurio 
nors didiko kanceliarijoje, tapti teisininku, dvaruose 
mokyti kilmingųjų vaikus, bakalaurauti (mokytojauti) 
pradinėje parapijos mokykloje. 

Iš savo Krakių klebono atlyginimo ir ūkio pajamų, 
taip pat iš uždarbio, kurį gaudavo už bažnytines 
paslaugas (krikštą, sutuoktuves, laidotuves) Daukša iš- 
laikydavo mokytoją (LEBEDYS, p. 103). Iš Daukšos 
atsakymo T. Pekului aišku, kad 1579 m. spalio mėnesį 
Krakėse veikė pirmoji mokykla (PEKULAS, p. 111). 
1980 m. Krakėse vyko didelės iškilmės, skirtos šios pir- 
mosios Krakių mokyklos 400 metų ir Krakių viduri- 
nės M. Katkaus mokyklos 40 metų jubiliejams. Krakių 
skvere tada atidengtas paminklinis akmuo (aut. J. Meš- 
kuotis) M. Daukšai (LAUKAITYTĖ, p. 3). 


VARNIŲ KANAUNINKAS 


Galima manyti, kad Daukša Žemaičių vys- 
kupijoje kunigavo maždaug nuo 1560 m., sėkmingai 
darė bažnytinę karjerą: Krakių klebonas nuo 1570 m. 
(iki 1592); Žemaičių vyskupijos kanauninkas nuo 
1572 m. (iki mirties 1613); Kražių koplyčios altarista, 
t. y. turintis pelningą tarnybą, įpareigojančią laikyti mi- 
šias prie vieno konkretaus Kražių bažnyčios altoriaus, 
tačiau neinantis ganytojiškų sielovados pareigų, nuo 
1580 m. (iki 16137); Žemaičių vyskupijos oficiolas, t. y. 
bažnytinis teisėjas, nuo 1585 m. (iki 1592) Betygalos 
parapijos klebonas, laikęs vikarą (pavaduotoją), nuo 
1592 m. (iki 1609); Žemaičių vyskupijos administrato- 
rius (valdytojas, tvarkytojas) nuo 1609 m. (iki 1610). 
Vyskupijos administratoriaus pareigas ėjo mirus vys- 
kupui M. Giedraičiui 1609 m., kol 1610 m. buvo išrink- 


18 


tas naujas vyskupas M. Pacas. Taigi tuos vienerius me- 
tus Daukša buvo vyriausiasis Žemaičių vyskupijos baž- 
nytinis hierarchas. 

Kadangi apie Daukšos gyvenimą duomenų labai ma- 
žai, reikia remtis netiesioginiais šaltiniais, galinčiais 
bent iš dalies atkurti jo aplinkos atmosferą. Svarbu ži- 
noti apie ano laikotarpio Žemaičių vyskupus, apie 
Daukšos kolegas vyskupijos kapituloje (kanauninkus), 
ką apie Daukšą savo vizitacijos ataskaitoje parašė 
T. Pekulas, kokį vaidmenį Daukšos gyvenime ir veiklo- 
ję suvaidino jo mecenatas vyskupas M. Giedraitis. 
Šio vyskupo nuopelnus Lietuvos Bažnyčiai ir kultūrai 
apžvelgsime skyriuje „Kuo alsavo Lietuva“, o čia ap- 
tarsime kitus minėtus atvejus. 

Apie vyskupus, Daukšos laikais vadovavusius 
Žemaičių vyskupijai, svarbių žinių pateikia Vilniaus 
universiteto profesorius habilituotas mokslų daktaras 
Jurgis Lebedys (1913—1970) (LEBEDYS, p. 91—107). 

Pirmasis vyskupas, kurį Daukša jau galėjo pažinti 
arba apie kurį tikrai jau buvo girdėjęs, — Vaclovas Vir- 
bickis (vyskupavo 1534—1555), valdovo Žygimanto 
Senojo sekretorius, Gardino klebonas. Jis buvo huma- 
nistiškai išsilavinęs, pastatydino Varniuose medinę 
katedros bažnyčią ir ją išpuošė skulptorių ir tapytojų 
kūriniais. Tačiau jam valdant Žemaitijoje ėmė plisti 
Reformacijos idėjos. 

Po V. Virbickio mirties Žemaičių vyskupo vietą už- 
ėmė Jonas Domanovskis (vyskupavo 1556—1563), lenkas, 


19 


Vilniaus vyskupijos kanauninkas, žymus teisininkas. 
Žemaičių vyskupiją jis suskirstė į 38 parapijas. Tačiau 
dėl kitų darbų (vadovavo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčiai, 
pirmininkavo Antrojo Lietuvos Statuto parengimo ko- 
misijai) daugiausia gyveno Vilniuje, ne Žemaitijoje. 

Po jo mirties Žemaičių vyskupu paskiriamas Stanislo- 
mą gavęs Krokuvos universitete ir ten trumpą laiką 
skaitęs paskaitas. Mirė 1564 m., nė nespėjęs pamatyti 
savo vyskupijos. Trejetą metų Žemaičių vyskupu buvo 
Viktorinas Virbickis, bet greit išsikėlė į turtingesnę Luc- 
ko vyskupiją. 

Atrodo, kad šiems vyskupams lietuvių tautiniai rei- 
kalai arba visai nerūpėjo, arba buvo trečiaeiliai. 

Pirmasis vyskupas, su kuriuo Daukša jau bendravo 
ir, atrodo, sutarė, buvo Jurgis Petkūnas-Petkevičius 
(vyskupavo 1567—1574). Būtent jis 1572 m. paskyrė 
Daukšą vyskupijos kanauninku, o kiek anksčiau — 
1570 m. — davė jam Krakių klebono vietą. J. Petkūnas 
studijavo ir liuteroniškame Vitenbergo (Vokietija) uni- 
versitete, ir katalikiškuose Paduvos bei Feraros (Italija) 
universitetuose. Feraroje gavo medicinos daktaro 
diplomą (1556) ir atitinkamas insignijas: knygą, dia- 
demą, aukso žiedą. Lotyniškai parašytame diplome 
doktorantas vadinamas „Jurgiu Petkūnu, lietuviu iš 
sidarė Petkevičius. Dokumentuose vadinamas menų ir 
medicinos daktaru, filosofijos ir medicinos daktaru. 


20 


Grįžęs į Lietuvą, gavo Žemaičių vyskupijos kanau- 
ninko vietą, o netrukus (1563) valdovo Žygimanto 
Augusto raštu buvo paskirtas dar ir Vilniaus vyskupi- 
jos kanauninku. Galimas dalykas, kad taip valdovas 
atsilygino J. Petkevičiui už kokias nors medicinos 
paslaugas. 

J. Petkevičiaus vyskupavimo metais Zemaitijoje išpli- 
to Reformacija. Ano meto poetas, teisininkas, visuome- 
nės ir katalikų bažnyčios veikėjas Petras Roizijus (apie 
1505 Ispanijoje —1571 Vilniuje), kuris, be aukštų parei- 
gų Vilniuje, buvo dar vienu metu Kražių klebonas ir 
Žemaičių vyskupijos kanauninkas, savo eilėraščiuose, 
skirtuose J. Petkevičiui, gyrė jo medicininį išsilavini- 
mą, poetinius ir muzikinius gabumus. M. Valančius 
kritiškai pastebėjo, kad J. Petkevičiui labiausiai rūpėjo 
medžioklė: „nuo aušros lig brėkštant po laukus su 
šunimis skrajojo“ (VALANČIUS, p. 84). Tai būdinga 
Renesanso epochos dvasininkams. Aistringi medžioto- 
jai būdavo net popiežiai, pavyzdžiui, Leonas X ir kiti. 

M. Valančius šį vyskupą apibūdina plačiau: 


Metuose 1563 mieste Tridente pasibengė [pasibaigė] visuo- 
tinis vyskupų susirinkimas, katro įstatymus 1568 m. suėji- 
mas, arba seimas, Lenkų žemėj, Parčeve mieste, atliktas, be 
perkratinėjimo priėmė. (Lietuvoje Tridento Susirinkimo nu- 
tarimai įsigaliojo 1578 m. Tai oficiali Kontrreformacijos Lietu- 
voje pradžios data, tačiau iš tikrųjų katalikų pasipriešinimas 
Reformacijai Lietuvoje prasidėjo XVI a. šeštame—septinta- 
me dešimtmetyje.) Paskiau vyskupai, kiekvienas savo vys- 


21 


kupystėj, tuos įstatymus skelbino ir vaidino [išdėstė] po 
bažnyčias visiems žmonėms. Mūsasis vienok Jurgis III nelie- 
pė skelbti, rasi dėl to, jog skaitė juos už menką daiktą, o rasi 
ir dėl to, jog, tiesą pasakius, nebebuvo kam Žemaičiuose nei 
skelbti, nei klausyti. Taip nelaimingai ir slinkai [tingiai] per 
septynerius metus vyskupas Jurgis valdęs vyskupystę gan 
stipriai susirgo. Supratęs pastarajai [paskutiniajai, t. y. mir- 
čiai] kibus, susizgribo vargšas, norėjo viską pataisyti, bet ne- 
bebuvo jau laiko. Jausdamas liuteriams su kalvinais dėl 
to Žemaičiuose pasiklojus, jog katalikų kunigai nė kiek 
nebuvo mokyti, išsimanė duoti pradžią seminarijai, kurioj 
jaunuomenė, į kunigus stodama, bent biškelį pramoktų 
(VALANČIUS, p. 88). 


Taip buvo padėtas šioks toks pamatas įsteigti Var- 
niuose kunigų seminariją. Apie tai Valančius rašo: 


Varnių kanauninkas, Betygalos ir Viduklės klebonas, Pet- 
ras Petkevičia ne vien dabojo, kad užrašai dėdės būtinai įvyk- 
tų, bet dar pats iš savo pusės šiaip padarė. Metuose 1601 m. 
birželio 20 d. 1) gyvais pinigais 800 kapų lietuviškų atidavė 
Žemaičių vyskupystės seminarijai; 2) tai pačiai pavedė žemę, 
vadinamą Palūkstis [prie Lūksto ežero, netoli Varnių], kurią 
įkaitu [...] buvo gavęs nuo Jono Karoliaus Chodkevyčios. 
(J. K. Katkevičius — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 
valstybinis ir karinis veikėjas, vienas žymiausių tų laikų Eu- 
ropos karvedžių. Ypač svarbi jo pergalė prieš švedus 1605 m. 
Salaspilio mūšyje. 1602 m. Kretingoje įkurdino bernardinų 
vienuolius, po Kretingos bažnyčia įrengė savo šeimos mau- 
zoliejų. 1599—1616 m. buvo Žemaitijos seniūnas. 1614 m. 
Kražiuose įkūrė jėzuitų kolegiją. Lietuvos poetas, Vilniaus 


22 


universiteto profesorius Laurencijus Bojeris Salaspilio perga- 
lę pavaizdavo poemoje lotynų kalba „Karolomachija“ (žr. to- 
liau p. 149); 3) 2900 lietuviškų kapų, ant Skuodo valsčiaus 
Jonui Karoliui Chodkevyčiai įduotų, lygia dalia užrašė semi- 
narijai. Įsigavęs tiek pinigų, Merkelis Giedraitis, vyskupas, 
pradėjo apsčiai vaikelių leisti į Vilnių ir sulaukė gan mokytų 
kunigų. Negana to: pargobinęs į Varnius du jezavitu, mokė- 
jo aniedviem algą ir įsakė, kad, surinkusiu vaikelius, mokytų 
ir gudintų kunigais būti. Tokia eile pamatavo [padėjo pama- 
tą] mažą seminariją, kuri vienok 1614 m. išgaišo, nes vienas 
jezavitas kaži kur iškeliavo, o likusysis, kunigas Daugėla, 
Varniuose mirė (VALANČIUS, p. 239—239). 


Varniuose pirmoji Žemaitijoje kunigų seminarija 
įsteigta apie 1622 m. Kurį laiką jai sekėsi nelengvai. Vis 
dėlto seminarija išaugo. Slopinant 1863 m. sukilimo pa- 


„sekmes, 1864 m. buvo perkelta į Kauną. Seminarijoje 


rektoriavo įžymiausi lietuvių tautos veikėjai — būsi- 

masis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (Varniuo- 

se 1845—1350 m.), Maironis (Kaune 1909—1932 m.). 
M. Valančius dar rašė: 


Matėm, jog tikėjimas katalikų, nuo pradžios penkioliktojo 
amžiaus Žemaičiuose apsakinėjamas, per pusantrą šimtą me- 
tų vien kuto, vien plėtės. Tas dailus kutimas tikro tikėjimo 
gale šešioliktojo amžiaus datyrė didelės perglytos [nutrūko), 
nes Jurgis Petkevyčia, vyskupas, per vienuolika metų urė- 
dystės [vyskupavimo] savo nustojo kunigų, iškleidė [iššvais- 
tė] bažnyčias ir mažne visus žemaičius paklaidino įvairiuose 
nekatalikų tikėjimuose. 


23 


Tačiau vyskupo J. Petkūno-Petkevičiaus įpėdiniai, to- 
kie kaip Merkelis Giedraitis ir kiti, — tęsia M. Valan- 
čius, — „įgijo kiek reikiant kunigų, žmones, kalvinais 
arba liuteriais patapusius, apent [vėl] į katalikus per- 
vertė“ (VALANČIUS, p. 118—119). 

M. Valančius apie vyskupą J. Petkevičių pateikia dar 
tokių žinių: 


Kunigų visuotinis susirinkimas, mieste Tridente atliktas, 
įsakė vyskupams, kad kožnas savo vyskupystėje įsteigtų se- 
minariją. Tą bažnyčios įstatymą pirmas Jurgis Petkevyčia, 
vyskupas, Žemaičiuose išpildyti norėjo. Kaipogi, ketindamas 
mirti, 1574 m. savo ranka užrašė 1700 lietuviškų kapų, kad 
už tuos pinigus dvylika vaikelių Vilniaus akademijoj [Vil- 
niaus jėzuitų kolegijoje] mokytųsi teologijos [...]. Visus tuos 
nuvežinti į Vilnių, kad mokytųsi per dešimtį metų. Mokslus 
pabengę ir į kunigus išsišventę, kad, sugrįžę į Žemaičius, bū- 
tų klebonais ar kitu kuo pagal norą vyskupo [...]. Petkevyčios 
įpėdinis vyskupas Merkelis Giedraitis, 1581 m. pastatydinęs 
namus Vilniuj, patalpino juose dvylika paskirtų vaikelių ir 
pavedė juos ypatingam priveizėjimui jezavitų, o kanaunin- 
kai iš Petkevyčios pinigų visu kuo juos aprūpino (VALAN- 
ČIUS, p. 237—238). 

.. karalius Zigmantas [Žygimantas] Augustas išdavė ver- 
solą [universalą — viešai skelbiamą valdovo pareiškimą], per 
katrą daleido kožnam vienam tikėti kaip tinkamam. Tą per- 
skaitę, kalvinai pradėjo girtis nauja savo viera ir statyti baž- 
nyčias savotiškas. Žemaičių vyskupas Jurgis Petkevyčia nė 
biškio neveizėjo, ką daro kunigai ir kokį mokslą skelbia žmo- 
nėms atėjūnai (lenkų, vokiečių protestantai) (VALANČIUS, 
p. 377). 


24 


Daukšai, be abejo, gerai buvo žinomas ir anksčiau 
Kražių klebonu dirbęs minėtasis P. Roizijus. Daukšos 
kanauninkavimo metais jis jau buvo įsikūręs Vilniuje 
kaip Šv. Jonų bažnyčios klebonas ir mokyklos vadovas, 
Vilniaus kanauninkas, Žygimanto Augusto juridinis 
patarėjas ir dar šmaikštus poetas. M. Valančius infor- 
muoja: 


Žemaičių vyskupas Vaclovas Virbickis 1549 m. Petrą Roizi- 
jų pakėlė į Varnių kanauninkus ir padarė Kražių klebonu 
|...]. Reikia žinoti, jog kanauninkai nuo pat įsteigimo Žemai- 
čių vyskupystės turėjo žymę, arba herbą, o ta buvo raktas 
švento Petro ir kalavijas, arba miečius, šv. Povilo, bet lig pat 
šiolei neturėjo nė kokių įstatymų, todėl elgės kaip tinkami. 
Išvydęs tai, vyskupas Jonas [Domanovskis] pavadino į Alsė- 
džius mokytą kanauninką Petrą Roizijų ir įsakė, kad, sekda- 
mas norą bažnyčios šventos ir papročius kitų kapitulų, para- 
šytų įstatymus ir Varnių kapitulai (VALANČIUS, p. 79—80, 
3774 


Žemaičių vyskupijos hierarchai tuos įstatymus pri- 
ėmė. Jų tebesilaikoma ir M. Valančiaus laikais. 

Tačiau apskritai katalikų padėtis Žemaičių vyskupi- 
joje XVI a. trečiajame ketvirtyje buvo prasta. Negana 
to, kad plito Reformacija, dar nemažai dvasininkų 
girtavo, nesilaikė celibato (turėdavo ir vaikų), linko į 
pasaulietinės linksmybes, nederančias dvasininkų luo- 
mui. Ilgą laiką tokią padėtį toleravo ir vyskupas J. Pet- 
kevičius, ir tik po to, kai Lenkijoje ir Lietuvoje ėmė plis- 
ti Tridento Visuotinio Katalikų Bažnyčios Susirinkimo 


25 


nutarimai (žr. poskyrį „Jėzuitų įsikūrimas Lietuvoje“, 
p. 86), jis rimtai susirūpino katalikybės reikalais savo 
vyskupijoje. 

Kontrreformacijos laikotarpiu, valdant Žygimantui 
Vazai (1587—1632), iš protestantų katalikams buvo 
grąžinti kulto pastatai, žemės valdos, įsteigta daug nau- 
jų katalikų bažnyčių. XVI a. pabaigoje susirūpinta pa- 
rengti kuo daugiau lietuvių kalbą mokančių katalikų 
kunigų, kad Lietuvos bažnyčiose būtų sudaryta 
atsvara iki tol vyravusiai lenkų kalbai. Daugiausia 
Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio ir Žemaičių 
vyskupijos kanauninko Mikalojaus Daukšos pastango- 
'mis pasirodo pirmosios lietuviškos aukšto lygio katali- 
kiškos knygos. 

Taigi tokiomis aplinkybėmis J. Petkevičius ėmėsi ge- 
rinti savo ganytojišką darbą. Pirmiausia Žemaičių vys- 
kupijai reikėjo parengti kunigų. Savo testamente, su- 
darytame Varniuose 1574 m., J. Petkevičius užrašė 
stambią sumą, už kurios procentus Vilniaus jėzuitų ko- 
legijoje turėjo būti mokomi 12 jaunuolių, būsimųjų ku- 
nigų. Po dešimties metų studijų turėjo būti taip pat 
mokomi ir išlaikomi kiti 12 ir t. t. J. Petkevičius tiksliai 
reglamentavo tų dvyliktukų parinkimą. Šeši turėjo bū- 
ti iš Žemaičių vyskupijos: keturi miestiečių vaikai iš 
vyskupo miestelių — Varnių, Alsėdžių ir Kaltinėnų, o 
jei tokių trūktų, imti du valstiečių vaikus ir du bajorus. 
Kitos šešios vietos skiriamos šešiems J. Petkevičiaus gi- 
minaičiams bajoraičiams nuo Eišiškių iš Vilniaus vys- 


26 


kupijos. Taip buvo ruošiama dirva Žemaičių vyskupi- 
jos kunigų seminarijai. 

Studijuodamas Italijoje, J. Petkevičius bus pamėgęs 
dailę, nes savo testamente Varnių katedros bažnyčiai 
papuošti užrašė dovanų „visus didesnius ir kitus fla- 
mandų darbo paveikslus, kuriuose pavaizduotos 
scenos iš šventosios istorijos“ (LEBEDYS, p., 98—99; 
JABLONSKIS, p. 78—80). 

Daukšos santykiai su J. Petkevičiumi turėjo būti geri. 
Vyskupas paskyrė Daukšą Krakių klebonu, o netrukus, 
kaip minėta, pakėlė į Žemaičių vyskupijos kanaunin- 
kus ir atsikvietė gyventi į vyskupijos centrą Varnius. 
(Iki XVI a. miestelio dalis, esanti Varnelės upelio deši- 
niajame krante, vadinosi Mėdininkais, o kairiajame — 
Vafniais. Nuo XVI a. ir Medininkai gavo Varnių vardą. 
Todėl iš pradžių Žemaičių vyskupija, įkurta 1417 m., 
vadinosi Medininkų vyskupija.) J. Petkevičius paskyrė 
"kanauninką Daukšą vienu savo testamento vykdytojų 
ir — kaip ir kitiems kanauninkams — padovanojo po 
žirgą. Daukša gavo baltą žirgą vardu „Skoczek“. Lietu- 
viškai tai būtų Šoklys. Be žirgo, Daukša dar gavo ma- 
žiausią laikrodį (LEBEDYS, p. 108). J. Lebedžio 
nuomone, Daukšai bendravimas su J. Petkevičiumi, 
studijavusiu užsienio universitetuose, pažinusiu užsie- 
nio šalis, galėjo turėti teigiamos įtakos (LEBEDYS, 
p. 108—109). 

Reikėtų padaryti ir dar vieną prielaidą. Kaip matyti 
iš J. Petkevičiaus testamento, jis palikimo globėjais ir 


27 


tvarkytojais įgaliojo būti „Garbingiausiąjį Kristuje 
Tėvą ir Poną, Poną Valerioną, Dievo malone Vilniaus 
vyskupą“ ir „Garbingąjį poną Stanislovą Varševickį, 
Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorių“, ir jų įpėdinius. 
Taip pat kai kuriuos reikalus tvarkyti skyrė įgaliotiniu 
„įžymų ir garbingą Poną Augustiną Rotundą, Vilniaus 
vaitą, abiejų teisių daktarą, Karališkosios Didenybės 
sekretorių, to miesto magistrato vadovą“. Į palikimo 
reikalų tvarkymą įtraukiamas ir Lietuvos Didžiosios 
Kunigaikštystės iždininkas Stanislovas Naruševičius 
(JABLONSKIS, p. 81—82). Reikia manyti, kad per vys- 
kupą, turintį tiek pažinčių tarp Vilniaus aukščiausių 
pareigūnų, galėjo užsimegzti ir Daukšos konkretesni 
ryšiai su jais. Paskui, vyskupaujant Merkeliui Giedrai- 
čiui, tie ryšiai stiprėjo. Taigi Daukša nėra koks lietuviš- 
kos „salos“ veikėjas, o visos Kunigaikštystės kultūros 
atnaujintojas. 

M. Giedraitis Žemaičių vyskupu tapo 1576 m. Yra ži- 
noma, kas 1579 m. sudarė Žemaičių vyskupijos kapitu- 
lą — dvasininkų tarybą, padėjusią vyskupui valdyti 
vyskupiją patariamuoju balsu. Apie ją duomenų surin- 
ko J. Lebedys (LEBEDYS, p. 111—120). 

Žemaičių vyskupijos arkidiakonas, kuris turėjo pa- 
dėti vyskupui vizituoti vyskupiją, buvo lenkas Motie- 
jus Klodzinskis. Jis turėjo daug įvairių tarnybų ne tik 
Lietuvoje (Varniuose, Vilniuje, Panevėžyje), bet ir Len- 
kijoje (Krokuvoje). Rūpinosi vien pelnu, bažnytines že- 


28 


mes ir bažnyčias nuomodavo pasauliečiams. Žemaičių 
vyskupijoje niekada negyveno ir jos nelankė. 

Daukša daugiausia bendravo su kanauninkais 
B. Kotarskiu, B. Ulickiu ir P. Petkevičiumi. Benediktas 
Kotarskis vėliau, atrodo, tapo reformatu ir iš kapitulos 
buvo pašalintas (LEBEDYS, p. 112). 

Baltazaras Ulickis išmanė kanonų (katalikybės įstaty- 
mų) teisę. 1593 m. dar tebebuvo kanauninkas. 

Daugiau žinių turima apie Petrą Petkevičių, vyskupo 
Jurgio Petkūno-Petkevičiaus sūnėną, brolio sūnų. 
1573 m., vyskupaujant dėdei J. Petkevičiui, jis paskiria- 
mas Žemaičių vyskupijos kanauninku, dar Betygalos ir 
Viduklės klebonu, bet tuoj išvyko studijuoti į Krokuvą. 
Teologija ir bažnytiniai reikalai jam mažai terūpėjo. 
Varniuose kaip kanauninkas ir Betygaloje kaip klebo- 
nas būdavo retai. Važinėdavo į Vilnių ir ten linksmai 
leido laiką, lošdavo kauliukais. 1579 m., klausinėjamas 
Žemaičių vyskupijos bažnytinio vizitatoriaus T. Peku- 
lo, prisipažino, kad Vilniuje pralošė kauliukais sidabri- 
nę paauksuotą grandinę ir dešimt kapų grašių (LEBE- 
DYS, p. 113; PEKULAS, p. 129), t. y. 600 grašių — maž- 
daug pusę kilogramo sidabrinių monetų ir ketvirtį ki- 
logramo sveriančią grandinę. Ilgainiui P. Petkevičius 
sukaupė didelį turtą, gausų ir brangų garderobą, turė- 
jo aukso antspaudą. Bet Daukša artimiau su P. Petke- 
vičiumi nebendravo, skirtingi buvo jų siekiai. Savo 
testamente (P. Petkevičius mirė 1610 m.) jis Daukšos 
nė nepaminėjo (LEBEDYS, p. 115). 


29 


Kiti du kanauninkai buvo iš Žemaitijos kilęs Ambra- 
ziejus Beinartas ir Motiejus Stryjkovskis. Nesitenkin- 
damas gaunamomis pajamomis Žemaičių vyskupystė- 
je, A. Beinartas siekė didesnių, tapo valdovo Stepono 
Batoro sekretoriumi, nes turėjo bažnytinės (kanonų) 
teisės daktaro laipsnį, buvo paskirtas Vilniaus kapitu- 
los kanauninku, išrinktas Lietuvos Vyriausiojo Tribu- 
nolo (Aukščiausiojo Teismo) nariu. Taigi A. Beinartas 
dirbo daugiausia Vilniuje, Žemaitijoje beveik nepasi- 
reiškė. 

Apie Žemaičių kanauninką lenką Motiejų Stryjkov- 
skį, žymų Lietuvos istoriką, kalbėsime skyriuje „Kuo 
alsavo Lietuva“ (p. 115). 

Daukša, kaip kanauninkas, gyveno vyskupijos cen- 
tre — Varniuose. Tai buvo nedidelis miestelis, galėjęs 
turėti 60—100 gyvenamųjų namų, dvi bažnyčias, viena 
jų — katedra, t. y. vyriausia visoje vyskupijoje. Kanau- 
ninkai turėjo namus su sodybiniais sklypais, savo ūkį, 
arklius, vežėjus, tarnus. Ir žemės su žmonėmis. 


VIZITATORIAUS T.PEKULO 
ŽINIOS APIE M.DAUKŠĄ 


Konkrečių žinių apie Daukšą suteikia minė- 
ta T. Pekulo vizitacija 1579 m. Beje, prieš tai Daukša 
greičiausiai dar dalyvavo 1578 m. sušauktame Žemai- 
čių vyskupijos sinode — dvasininkų susirinkime. 

1579 m. rugsėjo 23 d. T. Pekulas vizitavo Krakių 
miestelio, priklausiusio vyskupui M. Giedraičiui, baž- 
nyčią. Vizitatorius, atėjęs į bažnyčią, ten rado mokyto- 
ją Adomą Grockį ir ėmė jį klausinėti. Iš A. Grockio 
atsakymų sužinojo, kad Krakių bažnyčios klebonas yra 
Mikalojus Daukša, Medininkų bažnyčios kanauninkas, 
t. y. Žemaičių vyskupijos kanauninkas, prieš septynias 
savaites išvykęs į Varnius, vyskupijos centrą. Toliau 
T. Pekulas klausinėjo, kaip aptarnaujami parapijie- 
čiai ir prižiūrima bažnyčia bei religiniai reikmenys. 
Paaiškėjo, kad padėtis nebloga, geresnė negu daug kur 


31 


kitur, nors esama ir trūkumėlių. Išvykdamas klebo- 
nas Daukša pasirūpina, kad parapijiečius aptarnautų 
apsilankantis kunigas. Bažnyčios pastatas gana gražus 
paveikslus ir procesijose nešamas vėliavas. Rasta ir ki- 
tų smulkių trūkumų: viena kapa (per apeigas dėvimas 
ilgas kunigo drabužis) kiek apiplyšusi, suplyšusios dvi 
bažnytinės knygos, apipelijęs Mišių vynas, dešinėje 
bažnyčios pusėje esančios koplyčios altorius suiręs, 
o kairėje pusėje altorėlis neapdengtas, kiek aplūžusi 
šventoriaus tvora. Visa tai smulkmenos palyginti su 
kitų T. Pekulo aplankytų parapijų trūkumais. Pakvies- 
tas klebono Daukšos ūkvedys Simonas Gžebiševskis 
papasakojo apie finansinius bažnyčios reikalus — pa- 
jamas iš valdomos žemės, karčemų, kalėdos (duoklė, 
duodama bažnyčios tarnams po Kalėdų). Ūkvedys 
S. Gžebiševskis tvarkėsi gerai. Sušaukti ir kuo gau- 
siausiai susirinkę Krakių miestelėnai kitą dieną, rugsė- 
jo 24, pasiskundė, kad klebonas labai retai lankosi šio- 
je bažnyčioje. (Tai suprantama, nes turėjo svarbių 
pareigų Varniuose kaip vyskupijos kanauninkas.) 
T. Pekulas kitką atidėjo pokalbiui su Daukša Var- 
niuose, kur šis kanauninkas reziduoja (turi savo būs- 
tinę). 

T. Pekulo vizitacija Krakėse pateikia kitų svarbių 
duomenų apie Daukšą. Mokytojas A. Grockis pasakė 
vizitatoriui, kad Krakių parapijoje esama ir „eretikų“, 
t. y. protestantų, nors dauguma katalikai. Taigi Dauk- 


32 


šai teko dirbti sudėtingomis sąlygomis. Labai svarbu 
tai, kad Daukšos rūpesčiu Krakėse veikė mokykla. 
A. Grockis, T. Pekulo paklaustas, atsakė, kad Daukša 
jam paliko bažnyčios raktus ir jis tvarko bažnyčioje 
esančius reikmenis. O paklaustas, nuo kada eina mo- 
kytojo pareigas, atsakė, kad „nuo Kalėdų“, vadinasi, 
Daukša prie Krakių parapinės bažnyčios 1578 m. įstei- 
gė mokyklą! Iš T. Pekulo klausimų ir A. Grockio atsa- 
kymų aiškėja, kad tai buvo aukštesnio lygio mokykla 
negu kitos Žemaičių vyskupijos parapijų mokyklos. Ki- 
tose buvo mokoma poterių, pagrindinių religijos tiesų, 
- lenkų ir rusėnų kalbų. Daukšos pakviestas mokytojas 
dvylika mokinių mokė „Kornelijaus gramatikos, doro 
gyvenimo bei mažojo katekizmo“. Taigi Daukšos pa- 
skirtas mokytojas mokė vaikus ir lotynų kalbos, turėju- 
sios atverti jiems perspektyvą siekti ir daug aukštesnio 
mokslo. O sekmadieniais ir šventadieniais A. Grockis 
mokė vaikus tikybos. T. Pekulo klausiamas dar pasakė: 
„Mokytis tikybos susirenka ir miestelėnai“. Vadinasi, 
Daukša atsikvietė tokį mokytoją, kuris jam padėjo dirb- 
ti katechetinį ir pedagoginį darbą rimtai ir su didele 
perspektyva. 

Rugsėjo 23 d. T. Pekulas aplankė ir gana gerą klebo- 
nijos namą. Jame rado daugybę įvairių mokslo knygų, 
„pakankamai gerų ir katalikiškų, išskyrus graikų gra- 
matiką su Pilypo Melanchtono įžanga, graikų Meclerio 
gramatiką ir Erazmo Roterdamiečio „Adagia“ (PEKU- 
LAS, p. 95—105). P. Melanchtonas — tai artimiau- 


3 33 


sias M. Liuterio pagalbininkas, vienas liuteronizmo 
šulų. Jų paskaitų Vitenbergo universitete klausė lietu- 
vių liuteronai — būsimieji Karaliaučiaus universiteto 
profesoriai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolio- 
nis (mirę 1545 m.). P. Melanchtono (1497—1560) para- 
šytas „Graikų gramatikos vadovėlis“ labai paplitęs vo- 
kiškai kalbančiuose kraštuose. Meclerio graikų grama- 
tika — tai vokiečių filologo Jono Meclerio (Metzler, 
1494— 1538) lotynų kalba parašyti „Pirmosios graikų 
kalbos gramatikos dalies pradmenys“, taip pat labai po- 
puliarūs vokiškai kalbančiuose kraštuose. „Adagio“ — 
žymiausio Europos humanisto, olando, filosofinio-sa- 
tyrinio veikalo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ autoriaus 
Erazmo Roterdamiečio (1466—1536) Antikos autorių 
kūrybos rinktinė — „Patarlės“. 

Apie tas knygas T. Pekulas su Daukša kalbėjo ir tų 
pačių metų spalio 8 d., su jų savininku susitikęs Var- 
niuose. 

Būdamas Medininkuose (Varniuose), vyskupo 
M. Giedraičio namuose, T. Pekulas liepė pakviesti 
Daukšą, Žemaičių vyskupijos kanauninką ir Krakių 
kleboną. Jį nustatyta forma prisaikdino. Tada apklausi- 
nėjo. Daukša atsakė, kad Krakių bažnyčia jam buvo 
paskirta maždaug prieš devynerius metus. (Taip suži- 
nome pirmą tikslią Daukšos biografijos datą — 
1570 m., kai jį vyskupas J. Petkūnas paskyrė Krakių kle- 
bonu.) Krakėse Daukša gyveno iki 1572 m. Paskirtas 
tais metais Žemaičių vyskupijos kanauninku, gyveno, 


34 


tiksliau sakant, turėjo tarnybinę būstinę, Varniuose, 
kad galėtų eiti savo dvasininko pareigas. Negalėdamas 
reziduoti Krakėse, Daukša ten laikė vikarą, o paskui 
prašė, kad Krakių bažnyčia rūpintųsi Šeduvos klebo- 
nas. Bet šis nepajėgdavo atvykti į Krakes kiekvieną sek- 
madienį, ir dėl to T. Pekulas Daukšą nubaudė dviem 
kapomis grašių (maždaug 100 g sidabro). Varnių ka- 
tedros zakristijoje spalio 13 dieną buvo surašytas T. Pe- 
kulo ir jo palydovų oficialus sprendimas, įpareigojęs 
Daukšą už tas dvi kapas grašių įsigyti ir pataisyti reik- 
menis — mažytį sidabrinį indą ir spintelę Švenčiausia- 
jam Sakramentui (ostijai) saugoti ir išstatyti, įpareigojo 
vykdyti Tridento Visuotinio Katalikų Bažnyčios Susi- 
rinkimo kai kuriuos nutarimus, Lietuvoje įsigaliojusius 
prieš metus — 1578 m. Daukša įspėtas, kad uždraustas 
knygas — minėtą Erazmo Roterdamiečio „Adagio“ 
(„Patarles“) ir vokiečių autorių P. Melanchtono bei 
J. Meclerio graikų kalbos gramatikas „sudegintų arba 
suplėšytų, arba per 6 mėnesius atgabentų pataisyti tė- 
vams jėzuitams“, grasant pinigine bauda (PEKULAS, 
p. 95—113). 

Spalio 5 d. T. Pekulas apklausinėjo vyskupo M. Gied- 
raičio oficiolą, Varnių kleboną Martyną Goslickį. Į vizi- 
tatoriaus klausimą, ar kanauninkai nuolat dėvi dvasi- 
ninkų drabužį ir yra išsiskutę viršugalvyje tonzūrą, 
M. Goslickis atsakė, kad „vienas kanauninkas, ponas 
Mikalojus Daukša, nešioja drabužį ir tonzūrą“, o kiti 
vyskupijos kanauninkai aprangos ir tonzūros nepaiso, 


35 


nors oficiolas M. Goslickis juos ir įspėja (PEKULAS, 
p. 277). Taigi labiausiai pašaukimui atsidavęs buvo 
Daukša. 

Reikia truputį grįžti prie Daukšos turėtų knygų, ku- 
rias T. Pekulas liepė arba sunaikinti, arba „apvalyti“, 
t. y. netinkamus katalikams teiginius arba išbraukti, 
arba kritiškai įvertinti. 

Štai ką apie tai rašo J. Lebedys. 

Galima manyti, kad Daukšos biblioteka buvo dides- 
nė už Varnių katedros bažnyčios biblioteką — užrakin- 
tą spintą su daugybe teologijos ir bažnytinės teisės 
knygų. Be to, Daukšos biblioteką sudarė ne tik teologi- 
niai, bet ir įvairių mokslo sričių veikalai. Tai rodo Eraz- 
mo Roterdamiečio „Patarlės“ ir dvi graikų kalbos gra- 
matikos. Galima spėti, kad Daukša mokėjo ir graikiš- 
kai, antikinius autorius skaitė originalo kalba. Todėl ir 
vizitatorius T. Pekulas konstatavo, kad Daukša yra 
„pakankamai mokytas ir tinkamas“ (PEKULAS, p. 109). 
Žinios apie biblioteką rodo, kad Daukša buvo Rene- 
sanso žmogus, humanistas, plataus akiračio šviesuolis. 
Panašias bibliotekas kaupė A. Kulvietis, M. Stryjkov- 
skis, vyskupas M. Giedraitis. 

Kyla klausimas: kada, kur ir kaip Daukša įsigijo kny- 
gas savo bibliotekai? 

T. Pekulo vizitacijos mėnesiais 1579 m. Daukšos kny- 
gos buvo Krakėse, nors jis pats jau nuo 1572 m. rezida- 
vo Varniuose, o Krakėse tik apsilankydavo. Tai rodo, 
rašo J. Lebedys, kad knygos įsigytos dar prieš 1572 m. 


36 


Iki 1575 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 
spausdinamos tik lenkiškos ir rusėniškos reformatų 
(kalvinistų), taip pat slavų stačiatikių knygos. Tokių lei- 
dinių Daukšos bibliotekoje nebuvo, nes, kaip pastebi 
Lebedys, vizitatorius tuoj pat būtų atkreipęs į jas dė- 
mesį. Tad greičiausiai Daukša savo biblioteką kormplek- 
tavo studijų metais iš Lenkijoje ir Vakarų Europoje 
spausdintų knygų. 

J. Lebedys atskirai pamini Krakėse Daukšos bibliote- 
koje buvusias nekatalikiškas knygas — Erazmo Roter- 
damiečio „Patarles“, J. Meclerio ir P. Melanchtono grai- 
kų kalbos gramatikas. Vizitatorius T. Pekulas liepė 
Daukšai, kaip minėjome, tas knygas sunaikinti arba per 
šešis mėnesius jas nugabenti tėvams jėzuitams „apva- 
lyti“. Buvo pagrasinta bauda sumokėti 2 kapas (120) 
grašių bažnyčios reikalams. Taigi lyg būtų galima spė- 
ti, kad Daukša jaunystėje linko į protestantizmą kaip 
ir būsimasis Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. 
J. Lebedys plačiau apibūdino tuos T. Pekulo pasmerk- 
tus leidinius. Erazmo Roterdamiečio veikalas „Patarlės“ 
— tai aforizmų, sentencijų, priežodžių, patarlių ir po- 
sakių rinkinys lotynų ir graikų kalbomis, pirmą kartą 
išleistas 1500 m. Paryžiuje, paskui daug kartų papildy- 
tas ir sulaukęs nepaprasto pasisekimo — iki 1570 m. 
išėjo daugiau kaip šimtas leidimų. Panaudota apie 150 
antikinių graikų ir romėnų autorių. Biblija ir Bažnyčios 
Tėvai (I--—VIII amžių Krikščionių Bažnyčios rašytojai) 
tarp Antikos poetų, tragikų, istorikų, filosofų užima 


37 


nežymią vietą. Pasinaudota Homero, Sofoklio, Euripi- 
do, Aristotelio, Platono, Demosteno, Vergilijaus, Hora- 
cijaus, Cicerono mintimis. Tai savotiška humanisto en- 
ciklopedija. Bet svarbiausia, kad Erazmas, pateikdamas 
sentencijas ir pan., prideda dar ir savo samprotavimus 
apie gyvenamojo laikotarpio aktualijas, pasauliečių ir 
dvasininkijos viršūnių ydas ir nedorybes. Tridento Su- 
sirinkimas 1564 m. išleido „Draudžiamųjų knygų sąra- 
šą“ (Index librorum prohibitorum) lotynų kalba. Iš 
Erazmo „Patarlių“ turėjo būti išbraukti katalikams ne- 
priimtini teiginiai. O P. Melanchtono graikų kalbos gra- 
matika į „Draudžiamųjų knygų sąrašą“ pateko tik to- 
dėl, kad jų autorius buvo žymus liuteronizmo veikėjas. 
J. Meclerio gramatika nebuvo draudžiama, bet jis drau- 
gavo su P. Melanchtonu, todėl ir netiko T. Pekului jo 
darbas. 

Apsvarstęs su tomis trimis T. Pekulo pasmerktomis 
Daukšos knygomis iškylančius klausimus, J. Lebedys 
mano, kad Daukša nebuvo linkęs į protestantizmą. „Jos 
rodo tik ryšį su humanizmu, humanistinio išsilavini- 
mo siekimą. Humanistas turėjo būti trikalbis — mokėti 
lotynų, hebrajų [senovės žydų] ir graikų kalbas [...]. 
E. Roterdamietis beveik visuose savo raštuose tiesio- 
giai ir netiesiogiai skatino mokytis graikų kalbos. 
Jos paplitimas pasidarė humanizmo paplitimo rodik- 
liu“ (LEBEDYS, p. 156). Drauge Daukšai pripažįstamas 
religinės tolerancijos bruožas, sietinas tiek su jo huma- 
nistiniu išsilavinimu, tiek su bajoriškos laisvės suprati- 
mu (LEBEDYS, p. 156—162). 


38 


M. DAUKŠA 
IR VYSKUPAS M. GIEDRAITIS 


Netrukus Daukša labiau suartėjo su vysku- 
pu Giedraičiu, nes sutapo jų religinės ir tautinės veik- 
los programos — stiprinti pašlijusius katalikybės reika- 
lus Lietuvoje, kurti katalikišką literatūrą lietuvių kalba. 
1580 m. kovo 18 d. Daukša paskiriamas Kražių koply- 
čios altarista: turėjo joje laikyti mišias. Tačiau koply- 
čios būklė buvo liūdna — „Iš dešinės pusės — užraki-- 
nama, bet viduje sugriuvusi koplyčia; joje yra mūrinio 
altoriaus pėdsakai bei daugelis paveikslų ant drobės 
mediniuose rėmuose — visi taip sugadinti vandens ir 
suplyšę, kad bėra vos keletas fragmentų; taipogi [esa- 
ma] labai gražaus darbo, bet vandens irgi sugadintų 
suolų. Tą koplyčią sako turint daug koliatorių (iš dalies 
katalikų, iš dalies — eretikų) užimto turto“ (PEKULAS, 
p. 171). (Koliatorius — įsteigėjas, globėjas; eretikas — 


39 


čia: protestantas.) Vadinasi, Daukšai reikėjo ne tik su- 
remontuoti ir sutvarkyti koplyčią, bet ir atgauti anks- 
čiau koplyčiai steigėjų užrašytas žemes. Norėdamas 
gauti pajamų, turėjo bylinėtis su tais, kurie pasisavino 
steigėjų užrašytas koplyčiai žemes. Dalį koplyčiai 
užrašytų žemių Daukša atgavo tik 1604 m. (LEBEDYS, 
p. 127—128). 

Daukšai dėl įvairių konfliktų teko bylinėtis ir dau- 
giau kartų. XVI ir vėlesniems amžiams būdingi vadi- 
namieji bajorų tarpusavio užpuldinėjimai, lenkiškai 
zūjazdy — antpuoliai. Kartais būdavo nuskriaudžiami 
jo valdiniai, kartais jie prasižengdavo, ir pats Daukša 
būdavo traukiamas atsakomybėn. Rašytojui teko būti 
ir įvairių kitų bylų dalyviu; kartais siųsdavo į jas savo 
įgaliotinius, yra buvęs ir liudytoju, o vienoje byloje dėl 
žemės, kuri turėjo būti grąžinta Veliuonos bažnyčiai, 
Daukša dalyvavo kaip valdovo Žygimanto Vazos pa- 
skirtas revizorius. Tokių atvejų galėjo būti ir daugiau 
(LEBEDYS, p. 138—139). 

Iš dokumentų matyti, kad 1585 m. Daukša buvo Že- 
maičių vyskupijos oficiolas — pareigūnas, vyskupo 
vardu vykdantis bažnytinio teismo sprendimus, pa- 
prastai tariant, vyskupijos bažnytinis teisėjas. Kadangi 
M. Giedraitis, kaip vyskupas, buvo jungtinės Lietuvos 
ir Lenkijos valstybės senatorius, vienas aukščiausių 
valstybės pareigūnų, Vilniuje ir Lenkijoje jam dažnai 
tekdavo spręsti valstybės reikalus. Tada oficiolui Dauk- 


40 


šai reikėdavo valdyti visą vyskupiją. Deja, konkrečių 
žinių apie Daukšos veiklą einant oficiolo pareigas 
neišliko (LEBEDYS, p. 130). Tik žinoma, kad iš jų buvo 
atleistas 1592 m., matyt, dėl to, kad galėtų labiau 
atsidėti literatūriniam darbui, baigti rengiamus verti- 
mus — ispanų autoriaus J. Ledesmos „Katekizmą“ bei 
„Trumpą būdą pasisakymo, arba išpažinimo, nuodė- 
mių“ ir lenkų autoriaus J. Vujeko „Postilą katolicką“. 
Šiuos darbus, kuriuos apžvelgsime skyriuje „Nuveikti 
darbai“, Daukša vertė iš lenkų kalbos. 

Atleisdamas Daukšą iš oficiolo pareigų, M. Giedraitis 
1592 m. jam davė Betygalos parapijos klebono vietą. 
Šią parapiją Daukša perėmė iš minėto P. Petkevičiaus, 
nepasižymėjusio pareigingumu. Nuo to laiko Krakių 
parapija Daukšai nebepriklausė. 

Naujasis paskyrimas reiškė, kad vyskupas remia 
Daukšą materialiai, nes Betygalos parapija buvo nepa- 
lyginamai turtingesnė už Krakių. Dar valdovas Žygi- 
mantas Senasis 1516 m. Betygalos bažnyčiai suteikė 
įvairių privilegijų (leido Betygaloje turgus, kurių paja- 
mas pavedė bažnyčiai, klebonas galėjo turėti penkias 
karčemas ir imti iš jų sau visą pelną). Betygalos bažny- 
čiai žemių užrašydavo ir bajorai; jie įsteigė ir gerai įren- 
gė Betygalos bažnyčios koplyčią. Klebonaujant Betyga- 
loje Daukšai pajamos tikriausiai dar labiau padidėjo 
(LEBEDYS, p. 131—132). 

Tačiau 1609 m. birželio mėnesį Betygaloje jau kle- 
bonavo ne Daukša, o jo giminaitis Jurgis Skirvainis. 


41 


Betygalos parapijos Daukša galėjo atsisakyti, kai, mi- 
rus 1609 m. M. Giedraičiui, jis gavo naujas — vyskupi- 
jos administratoriaus — vyriausiojo hierarcho (nesant 
vyskupo) pareigas. 


Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais Daukšai teko 
bendradarbiauti su naujais Žemaičių vyskupijos ka- 
nauninkais — lietuviais ir lenkais. Tačiau apie jų san- 
tykius nieko nežinoma. 

Daukšos biografinius duomenis papildo žinios apie 
jo pirktas žemes, pinigų skolinimą. Sumos, kuriomis 
Daukša operavo, buvo gana kuklios, palyginti su tur- 
tingiausių Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkų 
pinigais. 1600 m. Daukša iš Jurgio Daujoto, Stanislovo 
Daujoto ir kitų Karklėnų valsčiuje (netoli Kražių) pirko 
žemės. Vieno iš žemės savininkų — Stanislovo Daujo- 
to sūnus Vaclovas Daujotas-Labunauskis parašė dvi 
epigramas Daukšos verstai J. Vujeko postilei (žr. sky- 
rių „Nuveikti darbai“). Apie tą laiką Daukša pirko že- 
mės ir Babėnų lauke arti tėviškės. Atrodo, jis turėjo dar 
ir kitų žemės valdų (LEBEDYS, p. 138). 

Mirus M. Giedraičiui Žemaičių vyskupijos kapitula 
išrinko vyskupu Mikalojų Pacą ir 1609 m. prašė popie- 
žių Paulių V jį patvirtinti. Prašymą pasirašė visi šeši 
kanauninkai, pirmasis parašas — Daukšos. Jam buvo 


42 


pavesta valdyti Žemaičių vyskupiją, kol bus išrinktas 
naujas vyskupas. Mikalojus Pacas vyskupu išrinktas 
1610 m., taigi Daukša vadovavo Žemaičių vyskupijai 
apie vienerius metus. 

Mikalojus Pacas buvo kilęs iš labai įtakingos Lietu- 
vos didikų giminės. Jo kandidatūrą į Žemaičių vysku- 
pus rėmė pats valdovas Žygimantas Vaza. Pacą gimi- 
nės pradininku minimas į aukštas valstybines pareigas 
XV amžiuje pradėjęs kilti Žemaitijos bajoro Kymanto 
vaikaitis Pacas. Ši giminė davė Lietuvos Didžiajai Ku- 
nigaikštystei kanclerių, iždininkų, karvedžių, teisinin- 
kų, vyskupų. Mikalojus Pacas priklausė senatorių gi- 
minei. 1602 m., dar palyginti jaunas (gimė 1570 m.), 
jau turėjo Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos sufra- 
gano, t. y. pagalbininko dvasinėms pareigoms atlikti, 
vietą. M. Pacas tęsė M. Giedraičio darbą — rūpinosi 
parapijomis, mokyklomis. Dėl silpnos sveikatos turėjo 
gydytis ir, 1618 m. atsisakęs vyskupo pareigų, išvyko 
į Italiją. Ten Paduvoje mirė 1624 m. Lietuvių kalbos 
tikriausiai nemokėjo, tačiau jos neignoravo, nes pats 
turėjo Daukšos verstą J. Vujeko postilę, kurią padova- 
nojo Pašvitinio bažnyčiai (LEBEDYS, p. 142). 

Tapęs Žemaičių vyskupijos administratoriumi, Dauk- 
ša rūpinosi, kad toliau būtų stiprinamos M. Giedraičio 
pastangos remtis jėzuitais. Todėl jam teko turėti reika- 
lų su vienais pirmųjų lietuvių tautybės jėzuitais Motie- 
jumi Galminu ir Merkeliu Daugėla, kuriuos M. Gied- 
raitis apgyvendino Kražiuose. Jėzuitų rūpesčiu 1614 m. 


43 


(prisiminkime, kad Daukša mirė 1613 m., tad tikriau- 
siai dalyvavo bendrame darbe) Kražiuose buvo įsteigta 
kolegija (aukštesnioji mokykla), itin svarbi Lietuvos 
švietimo istorijoje. 

Daukša mirė 1613 m. vasario antroje pusėje Varniuo- 
se. Ten ir palaidotas. 1613 m. vasario 13 d. jis surašė 
testamentą, kuris, deja, mūsų nepasiekė. Tačiau kai kas 
aiškėja iš įvairių kitų dokumentų. Testamentu pinigus 
ir judamąjį turtą Daukša išskirstė laidotuvėms, šeimy- 
nai, tarnams, įvairiems asmenims. O savo pirktą žemę 
Babėnuose ir tėvo pirktą Katkūniškę, kurios trečioji da- 
lis priklausė jam, užrašė broliui Stanislovui ir kai ką 
brėlienės (mirusio brolio Jono žmonos) dukterims. 
Brolis Stanislovas buvo Daukšos testamento vykdyto- 
jas, todėl jam atiteko daugiausia žemės, taip pat ir pi- 
nigų, aukso, sidabro, drabužių, arklių. Daukša su šei- 
ma gražiai sugyveno, palaikė ryšius, rūpinosi dukterė- 
čiomis. Tėviškėje (Babėnuose) buvo gerbiamas (LEBE- 
DYS, p. 143—144). O iš visos šeimos Daukšai artimiau- 
sias buvo brolis Stanislovas, padėjęs jam tvarkyti ūkio 
reikalus. Kaip jau minėta, Mikalojus buvo pirmosios Bal- 
tramiejaus žmonos vaikas, o jo čia paminėti broliai 
Stanislovas ir Jonas, miręs 13 metų prieš Mikalojų, — 
antrosios žmonos, kilusios iš pasiturinčių bajorų, Uršulės 
Daugintaitės vaikai (LEBEDYS, p. 53—57). Gyveno kaip 
tikri broliai, tarytum būtų ne tik vieno tėvo, bet ir vienos 
motinos pagimdyti. Tai rodo aukštą šeimos moralumą, 
nuoširdžią tarpusavio meilę, tikrą krikščioniškumą. 


KUO ALSAVO LIETUVA 


BARBOROS RADVILAITĖS 
IR ŽYGIMANTO AUGŪSTO 
MEILĖS ISTORIJA 


| Ji XVI a. viduryje Lietuvos ir Lenkijos vi- 
suomenę didžiai suaudrino. 
„ Barbora buvo pačių įtakingiausių Lietuvos didikų 
Radvilų šeimos narė. Ji gimė greičiausiai 1520 m. 
Vilniuje (RAGAUSKIENĖ, p. 67; KUCHOVIČIUS, 
p. 42—44). Šie Radvilai priklausė Biržų-Dubingių ša- 
kai. Giminės pirmtakai tikriausiai mokėjo lietuviškai, 
rusėniškai, galbūt vokiškai (RAGAUSKIENĖ, p. 42—43). 
1547 m. abiem Radvilų šakoms — Biržų-Dubingių ir 
Olykos-Nesvyžiaus (Olyka dabar Ukrainoje, Nesvy- 
žius — Baltarusijoje) Šventosios Romos imperatorius 
Karolis V suteikė kunigaikščių titulus. Radvilų giminės 
pirmtakų lietuviškumas laipsniškai ištirpo, XVI a. pir- 
mojoje pusėje Radvilai priklausė rusėniškai, o tuo pat 
metu ir kiek vėliau — lenkiškai kultūrai, tačiau visur 


47 


pabrėžė savo politinį lietuviškumą ir kovojo už Lie- 
tuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, 
priešinosi Lenkijos Karalystės planams prisijungti Lie- 
tuvos valstybę. Ši konfliktinė situacija pasiekė viršūnę 
Liublino unijos metais (1569). Tėvų namuose Barbora 
Radvilaitė, kaip teigia R. Ragauskienė (RAGAUSKIENĖ, 
p. 48—149), praleido pusę savo gyvenimo. Kiek šeimos 
aplinka paveikė jos asmenybės formavimąsi? 

Tėvas Jurgis Radvilas (apie 1480—1541) buvo Lietu- 
vos didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas — vietinės 
valdžios aukštas pareigūnas, vaivados pavaduotojas. 
Nuo jo prasidėjo karinės šeimos tradicijos: jo sūnus Mi- 
kalojus Radvilas Rudasis ir vaikaitis Kristupas Mikalo- 
jus Radvilas Perkūnas buvo Lietuvos didieji ėtmonai. 
(Didysis etmonas — visos kariuomenės vadas karo 
laikotarpiu; lauko etmonas — samdytos kariuomenės 
vadas.) Jurgis Radvilas 1526 m. kartu su kitais Lietuvos 
Ponų tarybos nariais siekė, kad Lietuva, kaip ir Lenki- 
ja, taptų tokia pat karalyste. Tuo tikslu kreipėsi į į val- 
dovą Žygimantą Senąjį, kad tas savo sūnų Žygimantą 
Augustą karūnuotų Vytauto Didžiojo karališkąja ka- 
rūna, jeigu ji išliko, arba išrūpintų iš popiežiaus Kle- 
menso VII kitą karūną, kuriai Lietuvos ponai surinktų 
pinigus (RAGAUSKIENĖ, p. 50—51). Tačiau tas suma- 
nymas, kaip žinoma, nebuvo įgyvendintas. 

Veiklus tėvas savo valdas plėtė nepaisydamas įsta- 


tymų. 


48 


Barboros Radvilaitės motina Barbora Koliūnka Dale- 
jevietė, lietuviškai gali būti vadinama ir Dalejovaite, 
buvo įtakingo Lenkijos pono ir Podolės (dabar Ukrai- 
na) vaivados (kariuomenės vado) Povilo Kolios duktė 
(RAGAUSKIENĖ, p. 58). Tėvas valdė Dalevą (KOTLU- 
BAJUS, p. 43). Barboros Radvilaitės tėvai sugyveno gra- 
žiai, tėvo, kuris nuolat dalyvavo karo žygiuose, autori- 
tetas nekėlė abejonių. Šeimos reikalais, vaikų auklėji- 
mu daugiausia rūpinosi etmono žmona Barbora Rad- 
vilienė. Tačiau ir tėvas rūpinosi savo vaikų ateitimi. 
Šeimoje užaugo trys vaikai: vyresnioji dukra Ona, jau- 
nesnioji Barbora ir sūnus Mikalojus, dėl plaukų spal- 
vos gavęs Rudojo prievardį. 

Barboros Radvilaitės pusbrolis Mikalojus Radvilas 
Juodasis, o paskui brolis Mikalojus Radvilas Rudasis, 
„kurį Barbora labai mylėjo, Lietuvos valstybėje užėmė 
aukščiausias pareigas. Jie buvo aktyvūs protestantizmo 
propaguotojai ir rėmėjai. Barbora Radvilaitė iki gyve- 
nimo galo liko ištikima katalikybei, o prislėgta negan- 
dų tapo labai religinga. 

Visa šeima mokėjo rusėniškai, bet auklėjami buvo 
lenkų kalba — laisvai ją vartojo susirašinėdami ir vie- 
šajame, politiniame, valstybiniame gyvenime. Dukte- 
ris auklėjo namų mokytojai, o sūnus M. Radvilas Ru- 
dasis universitetinius mokslus ėjo Vakarų Europoje, to- 
dėl mokėjo lotynų ir kai kurias gyvąsias Vakarų Euro- 
pos tautų kalbas. Motina mirė 1550 m. 


Barbora Radvilaitė buvo labai graži: aukšta, liekna, 
puikios figūros, nes mėgo jodinėti, medžioti ir šokti. 
Tas grožis tapo legenda. Labiausiai iš papuošalų verti- 
no perlus. Jais pasipuošusi turėjo atrodyti įspūdingai, 
nes greičiausiai buvo šviesaus gymio (RAGAUSKIENĖ, 
p. 90—92). 


Portretų, sukurtų Barborai esant gyvai, nedaug. Vėlesni jos 
portretai labai skiriasi nuo tikrosios Barboros. XIX a. paplito 
nežinomo autoriaus sukurtas portretas, vaizduojantis ją su 
karūna. Šis portretas labai dažnai skelbiamas ir Lietuvos po- 
puliariuose leidiniuose. Tačiau menotyrininkai ir tyrinėtojai 
jo nelaiko autentišku, teigia, kad tai apibendrintas vėlesniais 
laikais įsivaizduojamos gražuolės pavyzdys. Kur kas tikres- 
niu pripažįstamas XVI a. viduryje vokiečių dailininko Luko 
Kranacho Jaunesniojo sukurtas Barboros Radvilaitės port- 
retas (žr. RAGAUSKIENĖ, viršelis, taip pat pav. 6, kurio pa- 
aiškinimas klaidingai užrašytas prie pav. 1). 


1537 m. Gostautų pilyje Gerandinyse (dabar Baltaru- 
sija, apie 10 km nuo Lietuvos sienos į pietus nuo Die- 
vėniškių) buvo atšvęsta Barboros Radvilaitės santuoka 
su Stanislovu Gostautu — Lietuvos kanclerio (pirmojo 
pagal reikšmę vyriausybės nario) ir Vilniaus vaivados 
sūnumi, Naugarduko vaivada, nuo 1542 m. birželio — 
Trakų vaivada. Trakų vaivadija pagal reikšmę buvo an- 
tra po Vilniaus vaivadijos. Tačiau Stanislovas Gostau- 
tas, po tėvo mirties (1539) gavęs tėvoniją Gerandinis, 
išgyvenęs su Barbora Radvilaite-Gostautiene penkerius 


50 


metus, po trumpos ligos 1542 m. gruodžio mėnesį 
mirė. Prieš tai jau buvo miręs ir Barboros Radvilaitės 
tėvas Jurgis Radvilas (1541). Jaunoji našlė, globojama 
motinos ir brolio Mikalojaus Radvilo Rudojo, taip pat 
pusbrolio Mikalojaus Radvilo Juodojo, gyveno tai 
Geranainyse, tai Vilniuje. (Beje, Alberto ir Stanislovo 
Gostautų parama naudojosi ir vienas M. Mažvydo 
pirmtakų liuteronas Abraomas Kulvičtis (JOVAIŠAS, 
p. 28—29). 

Tuo metu Žygimantas Augustas, nuo 1544 m. gavęs 
valdyti Lietuvą (dar prie savo tėvo Žygimanto Senojo 
(1467—1548) gyvos galvos), taip pat našlavo. Jo žmona 
Austrijos kunigaikštytė Elžbieta mirė 1545 m. Barbora 
Radvilaitė ir Žygimantas Augustas, abu būdami bevai- 
kiai, vienas kitą pamilo. Slapti susitikinėjimai Vilniuje 
tapo vieša paslaptimi. 

Meilės istorija įgavo politinį skambėjimą. Žygiman- 
tui Augustui buvo priekaištaujama, kad jis nepaiso 
valstybės interesų — veda savo pavaldinę. Valdovai 
paprastai vesdavo kitų šalių valdovų šeimų nuotakas 
ir taip stiprindavo tarpvalstybinius politinius ir dinas- 
tinius ryšius. Be to, jeigu Barbora Radvilaitė taptų bū- 
simo Lenkijos karaliaus žmėna, karaliene, daugeliui 
būtų nepriimtinas Radvilų giminės įsigalėjimas tiek 
Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Visos tos sudėtingos aplinky- 
bės buvo visais lygiais komentuojamos ir diskutuoja- 
mos. Vis dėlto Žygimantas Augustas savo tikslą pasie- 
kė. Slapta susituokęs su Barbora Radvilaite Vilniuje, 


51 


vėliau įveikė politinį lenkų diduomenės pasipriešini- 
mą ir 1550 m. gruodžio mėnesį Krokuvoje, tuometinėje 
Lenkijos sostinėje, savo žmoną vainikavo karaliene. 

Kai kuriuose Lietuvos kronikų Vidurinio sąvado va- 
riantuose rusėnų kalba aprašyta Barboros Radvilaitės 
ir Žygimanto Augusto meilė. Aprašymai plito rankraš- 
tiniais nuorašais (rusėnų kalba — šiandieninių baltaru- 
sių ir ukrainiečių protėvių kalba, vartota Lietuvos 
Didžiosios Kunigaikštystės raštvedyboje kaip rašto kal- 
ba nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. pabaigos). Tai, kas 
buvo rašoma kronikose, žinojo ir visa bajorija, nes 
viskas netruko iškilti į viešumą. Štai kas pasakojama 
kronikose. 


Karalius Žygimantas Augustas, būdamas jaunas, negalėjo 
sulaikyti savo įgimto potraukio moterims ir ėmė meilintis po- 
niai Barborai, kuri tuo metu gyveno pas savo motiną ir brolį 
Mikalojų Radvilą Rudąjį Vilniuje. Karalius pradėjo ją dažnai 
lankyti naktimis, padaręs prūeigą iš savo rūmų į jos namus. 
Ir apie tai pasklido kalbos. Barboros broliai [brolis Mikalojus 
Rudasis ir pusbrolis Mikalojus Juodasis] ėmė prašyti karalių, 
kad liautųsi daryti negatbę jų namams. Ilgoką laiką karalius 
nebevaikščiojo, bet paskui neištvėrė. O ponai Radvilai akylai 
stebėjo. Ir sykį, kai karalius buvo pas jų seserį, jie atėjo ir 
tarė: „Maloningas karaliau, neturėjai pas mūsų seserį vaikš- 
čioti, o dabar kodėl atėjai?“ Karalius atsakė: „O ką žinote, 
galbūt mano dabartinis apsilankymas pas jūsų seserį atneš 
jums didelę šlovę, garbę ir naudą“. Jie sušuko: „Duok Die- 
ve!“ ir tuoj atvedė kleboną, iš anksto tam pasiruošusį, ir su- 


52 


tuokė karalių su savo seserimi slaptai. Barbora ir toliau gyve- 
no pas savo motiną ir brolį. [Santuoka įvyko 1547 m.] 

Sužinojo apie tai Lietuvos ponai ir ėmė verkdami prašyti, 
kad neimtų į žmėnas sau nelygios valdinės. Visiems žmo- 
nėms tas karaliaus apsvaigimas buvo nemielas, ir daug apie 
tai buvo parašyta ir platinama paskvilių; kuriuos kalė ir kli- 
javo prie rūmų ir rotušės sienų, prie vartų, daugelį ir pačiam 
Žygimantui Augustui atnešdavo. Sužinojo viską ir senasis ka- 
ralius Žygimantas, ir senoji karalienė Bona Krokuvoje. Jie 
griežtai prašė, kad sūnus to nedarytų, bet jis nieko nenorėjo 
girdėti. 1548 m. mirė karalius Žygimantas Senasis. Praėjus 
trims savaitėms, pasiuntė Žygimantas Augustas ponus į Rad- 
vilų dvarą, ir jo įsakymu ponai atvedė Gostautienę į kara- 
liaus rūmus. (Jie stovėjo Vilniuje tarp Arkikatedros ir Gedi- 
mino kalno.) Karalius sutiko ją prieangyje prie durų ir, su ja 
pasisveikinęs, pranešė visiems ponams, kad su ja seniai su- 
" situokęs, ir palydėjo ją ponai bei dvariškiai, kur anksčiau 
gyveno karalienės, o pats nuėjo į savo patalpas. Tomis kara- 
liaus vedybomis ponai ir visa riterių šlėkta [bajorai], išskyrus 
Radvilus, nesidžiaugė ir labai nuliūdo, bet to pakeisti nebe- 
galėjo. 


Čia Lietuvos kronikos tekstas baigiasi. Lieka neaišku, 
kas teisus. Jaunajam karaliui dar teko įveikti daugybę, 
ypač Lenkijos aukštųjų valstybės pareigūnų, pasiprie- 
šinimų, tačiau jis pasiekė, kad Barbora Radvilaitė to 
meto Lenkijos sostinėje Krokuvoje būtų vainikuota ka- 
raliene. Tai įvyko 1550 m. gruodžio 7 d., sekmadienį. 
Karūnavimą aprašė žinomas lenkų istorikas Zbignie- 
vas Kuchovičius. 


53 


Tą dieną [Krokuvos] katedroje susirinko Lenkijos vysku- 
pai su primu [vyriausiu valstybės vyskupu] arkivyskupu Mi- 
kalojum Dziežgovskiu. Nustatytą valandą katedros duryse 
pasirodė karaliaus palyda, kuriai vadovavo maršalkos [aukš- 
čiausio rūmų tvarkdario] lazda nešinas Piotras Kmita. Paskui 
jį ėjo karališkoji pora, apsupta senato ir daugelio didikų. To- 
je palydoje buvo galima pastebėti Mikalojų Rudąjį ir Mikalo- 
jų Juodąjį, pakviestus į iškilmes. 

Prieš didįjį altorių buvo pastatytas purpuriniu anglišku au- 
deklu dengtas sostas. Į jį pirmą kartą atsisėdo Barbora, kupi- 
na karališkos didybės. Buvo pasipuošusi vualiu, perlais, pui- 
kiais brangiais drabužiais. Primas Dziežgovskis pradėjo iškil- 
mingas pamaldas. Iš sosto aukštumos žvelgė Barbora [...] į 
žmones, kurie dar prieš porą metų norėjo išguiti ją iš šios 
šalies. Tačiau neturėjo per daug laiko apmąstymams. Baigęs 
pamaldas, arkivyskupas Dziežgovskis priartėjo prie jos sosto 
ir, asistuojamas vyskupų, atliko tradicinį patepimą, o paskui 
iš lėto, iškilmingai uždėjo jai ant galvos karalienės karūną. 
Tuo metu katedros mūrus sudrebino džiaugsmingi susirin- 
kusios minios riksmai — jai imta barstyti pinigus. Karališkoji 
pora, supama svečių ir aukštų pareigūnų, perėjo į Vavelio 
[karalių pilies] kambarius, kur karūnacijos dalyviai buvo ap- 
dovanoti brangiomis dovanomis — drabužiais, kailiais ir ju- 
velyriniais dirbiniais. Paskui dviejose salėse, karūnacijos pro- 
ga išmuštose brokatu, buvo surengta puiki puota (KUCHO- 
VIČIUS, p. 179—180). 


Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilė bu- 
vo tikra ir labai didelė. Žygimantas Augustas pasielgė 
kaip garbingas vyras, o ne kaip karalius. Jo ryšį su 


54 


Barbora Radvilaite lėmė ne politiniai ar dinastiniai iš- 
skaičiavimai, o jausmai. R. Ragauskienė persako istori- 
kės I. Valikonytės mintį: niekada nežinome, už ką koks 
nors vyras myli vieną ar kitą moterį. Kuo „papirko“ 
Žygimantą Augustą Barbora? „Turbūt lėmė neeilinė jos 
asmenybės visuma: išvaizda, elgesys, išsilavinimas, po- 
mėgiai“ (RAGAUSKIENĖ, p. 87—88). 

Barbora Radvilaitė daug korespondavo lenkų kalba. 

Kol kas rasti penkiasdešimt trys (RAGAUSKIENĖ, p. 96) 
jos laiškai yra tik tos korespondencijos dalis. Daugiau- 
sia ji rašė savo mylimam broliui Mikalojui Rudajam. 
Žygimantui adresuoti išlikę aštuoni laiškai (RAGAUS- 
KIENĖ, p. 100). Tiek Barboros laiškai savo šeimos na- 
riams, tiek mylimajam Žygimantui Augustui rodo, kad 
ji buvo išauklėta — tai būdinga jos epochai — pripa- 
žinti vyro autoritetą. 
' Laiškai Žygimantui Augustui — vieninteliai žinomi 
Lietuvoje ir Lenkijoje „XVI a. pradžios meilės laiškai 
[...]. Laiškuose Augustui viską siejo su meile vyrui — 
nuolat rūpinosi jo sveikata, dėkojo už prielankumo 
ženklus, pati siuntė mielas dovanėles, prašė jos nepa- 
miršti.“ (RAGAUSKIENĖ, p. 104). 

Likimas pareikalavo iš Barboros Radvilaitės daug 
dvasinių ir fizinių kančių. Būti susituokusiai su Žygi- 
mantu Augustu... ir slėpti tai nuo visuomenės. Būti 
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio 
Žygimanto Augusto žmona... bet neturėti dar kelerius 
metus karalienės vainiko. Atlaikyti Lietuvos ir ypač 


55 


Lenkijos diduomenės priešiškumą ir net šmeižtus... 
Ilgą laiką tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje negalėdavo būti 
kartu su vyru. Pagaliau, kai priešiškumas jai buvo pa- 
laužtas ir reikėjo karūnuotis, susirgo labai sunkia liga, 
kentė didžiules fizines kančias. Žygimanto Augusto 
meilė Barborai Radvilaitei buvo tokia didelė, kad jis, 
matydamas jos sunkiausią ligą ir nebesitikėdamas su 
žmona sulaukti palikuonių, vis dėlto viską padarė, kad 
ji būtų karūnuota. 

Barboros Radvilaitės mirties valandą Žygimantas Au- 
gustas buvo greta. „Barbora santuokoje su Žygimantu 
Augustu išbuvo ketverius metus, pripažinta žmona — 
nuo 1548 m. (3 metus), o karaliavo iš viso vos 5 mėne- 
sius [...], paskutiniais metais sunkiai sirgo mirtina liga“ 
(RAGAUSKIENĖ, p. 160). Ant vyro rankų Barbora Rad- 
vilaitė mirė 1551 gegužės 8 d., atlikusi išpažintį, pri- 
ėmusi komuniją ir paskutinį patepimą, vidudienį. 
„Turbūt tuomet išsakė rimtai apgalvotą paskutinį savo 
norą — palaidoti ją ne Vavelyje, ne Lenkijoje, kur pa- 
tyrė tiek kančios, apkalbų, bet gimtojoje Lietuvoje, kur 
prabėgo jos vaikystė, kur sutiko ir vienintelę savo gy- 
venimo meilę“ (RAGAUSKIENĖ, p. 185). 

Laidotuvių procesija iš Krokuvos išvyko į Lietuvą. 
Visą kelionę Žygimantas Augustas lydėjo žmonos kū- 
ną raitas, o per miestelius ar kaimus eidavo pėsčias 
(RAGAUSKIENĖ, p. 186). Barbora Radvilaitė Gostautie- 
nė Žygimantienė Augustienė palaidota, vykdant jos 
valią, Vilniaus Arkikatedros bazilikos rūsių kriptoje. 


56 


1931 m. atrastus jos palaikus dabar gaubia puošnus sar- 
kofagas. Tai vienintelė Lenkijos karalienė ir tuo pat me- 
tu Lietuvos didžioji kunigaikštienė, palaidota Vilniuje. 
Jos būseną Lenkijoje atspindi lotyniškas ' posakis: 
„O terra ingrata, non habebis ossa mea“ — „O priešiš- 
koji žeme, neturėsi kaulų mano“. 

Toks ir buvo jos paskutinis apsisprendimas, kurį 
įvykdė Žygimantas Augustas. 

Mikalojus Daukša tuo laiku buvo arba paauglys, arba 
jaunuolis. Bet dar ilgai kalbėta apie Barboros Radvilai- 
tės ir Žygimanto Augusto meilę, vedybas, karūnavimą. 
Galima manyti, kad visa tai brandino lietuvišką Dauk- 
šos politinę mąstyseną. 

Daukšos gyvenamuoju laikotarpiu Lietuvos politinis 
gyvenimas buvo labai neramus. 


LIVONIJOS KARAS 


XVI a. labai sustiprėjo Maskvos vadovauja- 
ma Rusų valstybė. Ji iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- 
tystės siekė atimti rytines teritorijas, kur gyveno slavai 
stačiatikiai. Darėsi vis sunkiau derybomis sureguliuoti 
santykius su maskvėnais. Pagaliau prasidėjo vadina- 
masis Livonijos karas, trukęs nuo 1558 iki 1583 metų. 
Jau anksčiau Maskvos kariuomenė buvo paėmusi Smo- 
leūską (1514). Rusų valstybė užsimojo užkariauti Livo- 
niją (dabar Latvija ir Estija) ir plačiai prieiti prie Balti- 
jos jūros. Dingstis rusų kariuomenei veržtis į Livoniją 
buvo Pasvalio, o kiek vėliau ir Vilniaus sutartys, kurio- 
mis visa Livonija, išskyrus teritorijas Šiaurėje, užval- 
dytas Švedijos ir Danijos, autonomijos teisėmis buvo 
prijungta 1561 m. prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- 
tystės. Lietuvos karių įgulos buvo įkurdintos daugiau 


58 


kaip dvidešimtyje Livonijos pilių. Iš pradžių rusų 
kariuomenė giliai įsiveržė į Livoniją, 1563 m. užėmė 
Polocką, bet 1564 m. Ūlos ir Oršos mūšiuose ją sumušė 
Lietuvos kariuomenė. Padėtis ėmė keistis Lietuvos 
naudai, kai 1569 m. Liublino unija Lietuva ir Lenkija 
susijungė į federacinę (bendrą) Lenkijos ir Lietuvos 
valstybę, daug stipresnę kariniu požiūriu. Nuo 1578 m. 
iniciatyvą perėmė Lietuva. Jos kariuomenei vadovavo 
Mikalojus Radvilas Rudasis ir jo sūnus Kristupas Mi- 
kalojus Radvilas Perkūnas. Prieš Rusų valstybę kariavo 
ir Švedija. 1582 ir 1583 metais sudarytomis paliaubo- 
mis didžioji Livonijos dalis atiteko Lenkijos ir Lietuvos 
valstybei, kita teritorija liko Švedijai ir Danijai. Kiek 
anksčiau (1579) valdovas Steponas Batoras atsiėmė 
Polocką. Taigi Rusų valstybė Livonijos karą pralaimėjo. 

Sunkus ir ilgas Livonijos karas plačiai pavaizduotas 
ano meto lotyniškai ir lenkiškai Lietuvoje parašytuose 
poezijos ir prozos kūriniuose. Čia galima paminėti 
P. Gradausko lotyniškai parašytą poemą „Šviesiausiojo 
kunigaikščio ir pono Kristupo Radvilo [...] žygis prieš 
Maskvą“, du kartus išleistą Vilniuje 1582 m. Autorius 
aprašė Livonijos karo įvykius, kuriuose dalyvavo va- 
dovaujamas Kristupo Mikalojaus Radvilo Perkūno. 
1585 m. Vilniuje lenkų kalba išėjo A. Rimšos poema 
„Dešimtmėtis pasakojimas apie Kristupo Radvilo karo 
žygius nuo 1572 iki 1582 metų“. Apdainuojami Lietu- 
vos lauko etmono Kristupo Mikalojaus Radvilo Perkū- 
no žygiai prieš maskvėnus. 1581 m. kampanijoje prieš 


59 


carą Ivaną Rūstųjį dalyvavo ir pats poemos autorius. 
Tais pačiais 1585 m. Vokietijos mieste Vitenberge vo- 
kiečių tautybės liuteronas P. Oderbornas išleido proza 
lotyniškai parašytą biografinę apybraižą „Didžiojo 
Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“. 
Apybraiža sukurta Kaune. Kelis kartus XVI a. pabaigo- 
je išėjo jos lotyniškas originalas ir vertimas į vokiečių 
kalbą (1. NARBUTAS, p. XXIII). Ivanas Vasiljevičius — 
tai pirmasis Rusų valstybės caras (nuo 1547 m.) Ivanas 
IV Rūstusis, įtvirtinęs savo vienvaldystę prievarta, rep- 
resijomis, žudymais. Valdė iki savo mirties — 1584 m., 
taigi ir visą Livonijos karo laiką. Apybraižoje, kurią 5ą- 
lygiškai galima vadinti ir romanu (2. NARBUTAS, p. 78), 
pavaizduotas tragiškas ir šiurpus šio tirono, nužudžiu- 
sio net savo sūnų, gyvenimas, daug įvairių žinių apie 
Rusų valstybę, taip pat apie Livonijos karą. 


J. RADVANO „RADVILIADA“ 


Tačiau bene pačiu žymiausiu Livonijos karo 
temomis parašytu kūriniu reikia laikyti „Lietuvos sos- 
tinėje Vilniuje“ 1592 m. išleistą Jono Radvano poemą 
„Radviliada“. Autorius, apie kurį beveik nėra biografi- 
nių žinių, galbūt buvo rytų aukštaitis vilnietis (2. NAR- 
BUTAS, p. 15), kalvinistas (evangelikas reformatas), Mi- 
kalojaus Radvilo Rudojo aplinkos žmogus. Poemą ga- 
lima laikyti herojiniu epu (2. NARBUTAS, p. 7). Kūri- 
nys lotyniškai vadinasi „Radivilias“, kaip ir Homero 
„Ilias“, bet kilmininkas „Iliadis“, todėl ir „Radivilias“ 
kilmininkas „Radiviliadis“. Lietuviškai sakome „Radvi- 
liada“ kaip ir „Iliada“. 

J. Radvanas patyrė didelę garsiojo Antikos romėnų 
poeto Vergilijaus, sukūrusio nemirtingą „Eneidą“, 
įtaką. 


61 


Homero poema taip pavadinta dėl to, kad vaizdavo 
senovinio Mažosios Azijos miesto — Trojos — karą su 
graikų gentimi achajais, mat graikiškai Troja vadinosi 
Ilijonas. O Vergilijus savo kūrinį pavadino pagrindinio 
herojaus Enėjo vardu. J. Radvano poema vaizduoja 
Livonijos karo metų vadą Mikalojų Radvilą Rudąjį — 
todėl „Radviliada“. 

J. Radvanas iš dalies sekė bei rėmėsi ir kitais auto- 
riais, ypač Lietuvos istoriografu Motiejumi Stryj- 
kovskiu. Vergilijaus įtaką, be kitų požymių, rodo ir 
eilėdara — „Radviliada“ parašyta hegzametru — šešia- 
pėdėmis, Antikoje labai populiariomis eilutėmis. 

Pirmosios dalies (poema keturių dalių) įžangoje 
poetas skelbia: 


Radvila! Patį dabar apdainuosiu, atmintinus darbus 

tavo, Senoli (...). 

Nors apie tavo žygius po Europą ir barbarų kraštą 

garsas skersai išilgai iš trilypio! rago pasklido, 

ryšiuosi savo giesmėn vis viena, Didysis, sudėti 

tavo garbingus vardus ir karus, ir šlovę nemarią. 
(RADVILIADA, p. 7. Vertė S. Narbutas?) 


Poemos pradžioje apdainuojama Lietuva: 
Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė 


čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus 
motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti. 


! Trilypis ragas — Radvilų herbo simbolis. 
* „Radviliadą“ iš lotynų kalbos išvertė Sigitas Narbutas. Šiame lei- 


dinyje visur cituojamas jo vertimas. 
€- 


62 


Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnūs — 

vyrai karingom širdim. (Ar yra toks žmogus, kurs nežino 
šiandien Libono tremties, Palemono didvyriškų žygių?) 
Virtine ilga iš jos atsiranda ainybė lietuvių — 

šita valdovų gentis, juk nuo Baltijos iki Juodosios 

valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia. 


Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro: 
medžiais tyriausiais medus putodamas bėga, valstiečiai 
gauna korių dovanai, čia rasoja ir patys kamienai, 
ir ant vaivados skobnių kvepėdamos sklidinos taurės. 
Kiekgi čia upių, kurias vis skirtingi šaltiniai pagirdo! 
Štai Boristenis [Dniepras] sravus: prasiveržę pro | 
kaukakarus [kalvas], duslūs 
vandenys jo su triukšmu neapsakomu krinta į plačią 
jūrą ir sūrias bangas vilnimis atmiešia saldžiausiom. 
Štai Dauguva, aukštupy upeliu į kelionę išbėgus, 
Polocko žemėm veržliais sūkuriais sūkuriuodama skuba, 
kol pagaliau taip plati į Venedų [Baltijos] marias įsilieja. 
Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė — 
Vilija [Neris], tekanti ten, kur kadai iglionams priklausė 
[manyta, kad Antikos laikais čia gyvenę iglionai] 
žemės ir našūs laukai; pasiėmusi seserį Vilnią, 
Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį, 
Nemuno — to, už kurį gražesnės mes neturime upės! 
Daugelis deivių, kurios ąžuolynuos ir upės gyvena, 
geidė jo meilės, tačiau jos sulaukė vien tik gražuolė — 
upė Šventoji, kuri — 


63 


skaistesnė už gintarą — srūva 

per Žemaitijos laukus ir į Nemuną įteka našų.! 

Štai šitos žemės vaikai — lietuviai, ryžtingi sūduviai, 

jotvingiai — žmonės mirties nebiją, poloviečiai klajokliai, 

prūsų sena giminė, narsiaširdžių krūtinių alanai, 

vieno kilimo su jais gepidai ir kitos dar tautos. 
(RADVILIADA, p. 7—11) 


Tada buvo manoma, kad visos čia išvardytos tautos 
yra baltai. 

Toliau J. Radvanas išaukština lietuvių kunigaikščius, 
sukūrusius galingą valstybę, o XIV—XVI a. įvairiais lai- 
kotarpiais valdžiusius gretimas šalis: Moldaviją, Veng- 
riją, Čekiją. Ypač iškeliami Gediminas ir jo vaikaitis 
Jogaila. Šioje žemėje, davusioje tiek šlovingų vadų, 
gimė ir poemos herojus Mikalojus Radvilas Rudasis. 
Tokiu būdu jis susiejamas su Gediminaičiais ir Jogai- 
laičiais: 


Čia Erdivilo lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio, 

Skirmanto, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio 
Mingailos, 

Romanto, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką 

Romos?, 

Vytenio kilnaus ir atšventusio pergalių daugel 

tėvo visos Lietuvos Gedimino, kuriam vadovaujant 

mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus. 


' Biržų-Dubingių kunigaikščio M. Radvilo Rudojo globojamas 
J. Radvanas negalėjo nežinoti, kad Šventoji (lot. tekste Suenta) yra 
Aukštaitijoje ir įteka į Nerį. Galbūt čia literatūrinė mistitikacija. 

* Romos popiežiaus vardu buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. 

€. 


64 


Čia pamatysi abu Gedimino vaikus narsiaširdžius — 

Algirdą su Kęstučiu; ši Jogailą pagimdžiusi žemė 

davė sarmatų kraštams karalius, valdovus dovanojo 

hunui galingam, taip pat ir bohemams iš Čeko šeimynos. 

Šitiek šlovingų vadų čia gimė!.. Ir vienas jų buvo 

mūsų giesmės Radvila Didysis, kuriam Mikalojaus 

vardą ir lemtį tėvų pranašingas numanymas davė. 
(RADVILIADA, p. 11) 


(Vardas Mikalojus, kurio lotyniškas variantas Nico- 
laus, yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „tautos perga- 
lė“. Turima galvoje Lietuvos pergalė prieš Ivaną Rūs- 
tųjį Livonijos kare.) 

Iš daugelio poemos epizodų tyrinėtojai (S. Narbutas) 
kiekvienoje giesmėje, kurių yra keturios, išskiria pačius 
svarbiausius. 

Pirmiausia būsimasis didvyris mokslus eina pas se- 
novės graikų kultūrinį herojų, žynį ir dainių Mūsają 
Graikijoje. Tai renesansinių mokslų poetinis įvaizdis. 
Mūsajas moko: 


Radvila, vaike, tiktai dėl vieno vienintelio daikto 

noriu įspėti tave ir dar kartą tavęs paprašyti. 

Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia, 
žingsnio neženk į didžiai apgaulingo garsumo viršūnes, 
pergalėms mūšio lauke atidavęs pirmumą prieš taiką. 
Marso nežadink, berniuk, nes karai — karai nuogąstingi! — 
patys ateina... 


65 


Mūsajas mokė Radvilą, kad minios rodoma pagarba, 
turtai, valdžia yra laikini dalykai. Iškeliamas renesansi- 
nis idealas — nemari tik žmogaus garbė. Mūsajas iš- 
pranašauja jaunam Radvilui pergalę Livonijos kare, ta- 
čiau įspėja, kad apgaulingas būtų garsumas, jeigu per- 
galėms mūšio lauke atiduotų pirmumą prieš taiką. Iš 
tikrųjų M. Radvilo Rudojo visos karinės veiklos tikslas 
ir buvo taikos siekimas. 

Emocingai vaizduojamas totorių įsiveržimas į Lietu- 
vą, ponams nesirūpinant tėvynės likimu, leidžiant die- 
nas puotose ir linksmybėse. Tuos priekaištus išsako iš- 
trūkęs iš priešų ir atvykęs į Vilnių pas valdovą Žygi- 
mantą Augustą jaunas totorių sužeistas karys. 


Tąkart tasai kūrinys Gedimino — turtingasai Vilnius 

globė Augustą; prie jo suvažiavus bajorų ir ponų 

aibė be skaičiaus dienas puotose ir linksmybėje leido, 

kai visuose namuose po sostinę Gandas pasklinda, 

kad sunaikinta taika ir valstybėje siautėja priešas, 

kad veik visuos pakraščiuos iš gaisraviečių verčiasi dūmai. 

Kol garbiuosius ponus pamažu į tarybą sušaukia, 

štai ir jaunuolis kažkoks pasirodo, ištrūkęs iš priešo, 

sužeistas, visas kraujuos ir strėle sužalotas į veidą, 

vilkdamas veltui drauge dar nuleistą strėlinę ir ietį. 

Prašo, kad vestų tuoj pat pas karalių ir šventą senatą; 

čia jis ištiesia rankas ir šitaip maldauja pagalbos: 

„Žemėj garsios giminės karaliau, Jogailos vaikaiti! 

Tavo pagalbos prašau, nes likai vienintelis ramstis. 

Šėlsta totorius nuožmus: Volynės žemę jis siaubia, 

miestams ir mūsų kaimams pražūtim nematyta grasina. 
<. 


66 


Žemių geroji dalis pelenų gilybėj paskendo, 
patiesė dalį žmonių kalavijas totoriaus, o daliai 
suveržė pančiai kaklus [...]. 


Na, o jūsų meldžiu man, nejautrūs didikai, atleisti 
tiesmuką žodį dabar: privalėjot žinoti, kas laukia 
mūsų, kuriuos, beginklius ir jūsų apleistus, naikina 
priešas, užėjęs karu [...], 


jūsų, didžiūnai, vis vien ši nelaimė, matau, nekankina. 
Mus, nelaimingus, miniom, nei atkeršytom, 

nei apraudotom 
varo prie Juodmarių nūn, o štai jūs prabangoj dideliausioj 
pokylius keliat ir vien tik puotoms sueikvojate turtą; 


Jūsų širdžių dykysta nepaleidžia, o purpuro rūbui 
nei dėl tėvynės gailu, nei dėl josios negandų gėda. 
(RADVILIADA, p. 47—51) 


Žygimantas Augustas prieš totorius pasiunčia Radvi- 
lo vadovaujamą kariuomenę. Išsigandę totoriai pabė- 
ga. Tai pirmasis pergalingas Radvilo karo žygis. Už tai 
jis apdovanojamas — paskiriamas Trūkų vaivada, taigi 
ir Lietuvos Senato tikruoju nariu. 


67 


Surinkęs galingą kariuomenę, Radvilas žygiuoja prieš 
Livonijos magistrą Vilhelmą fon Fiurstenbergą ir pri- 
verčia jį nusileisti Žygimantui Augustui ir pasirašyti su 
juo Lietuvai palankias sutartis (Pasvalyje 1557 metais). 
Tačiau didžioji karvedžio šlovė Mikalojų Radvilą Ru- 
dąjį apgaubė Livonijos karo žygiuose. Jis narsiai gynė 
Livonijos ir Lietuvos žemes nuo Rusų valstybės puoli- 
mų. Jai vadovavo Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas 
IV Vasiljevičius Rūstusis, 1558 m. įsiveržęs į Livoniją. 
Poemoje plačiai ir vaizdingai aprašyta, kaip Radvilo 
Rudojo vadovaujama Lietuvos kariuomenė paėmė 
maskvėnų užgrobtą Tarvastos pilį Livonijoje (Estijoje), 
laimėjo mūšį prie Ulos upės, kartu su valdovo Stepono 
Batoro vadovaujamais pulkais 1579 m. atsiėmė Poloc- 
ką, prieš keliolika metų užimtą maskvėnų, ir kita. 

Atskirai reikia paminėti poemos herojaus skydo ap- 
rašymą. Skyde pavaizduoti svarbiausi Lietuvos istori- 
jos įvykiai, tad Radvilas šiuo vaizdingu būdu iškelia- 
mas kaip Lietuvos žymiųjų asmenybių nuveiktų darbų 
tęsėjas. Skyde aukso piešiniais pavaizduotas romėnų 
išsilaipinimas Lietuvos pakrantėje ir įsikūrimas Duby- 
sos žiotyse, Vytenio pergalės prieš lenkus, Vilniaus įkū- 
rimo legenda, Gedimino dukters Aldonos nutekėjimas 
į Lenkiją už būsimo karaliaus Kazimiero III Didžiojo, 
Gedimino, Algirdo ir Kęstučio sėkmingos kovos su to- 
toriais, kryžiuočiais ir maskvėnais, Žalgirio mūšis, su- 
važiavimas Lucko pilyje, paskutinieji mūšiai su mask- 
vėnais ir kita. Tokiu šlovingu skydu, kuris spindi kaip 


68 


tekanti saulė, prisidengia per mūšį Radvilas (RADVI- 
LIADA, p. 139—147). 

Naktį prieš vieną mūšį karvedžiui pasirodo Vytauto 
vėlė. Jis buvo toks, kaip grįždamas į Lietuvą po Žalgi- 
rio mūšio. Vytauto vėlė priekaištauja dabartiniams lai- 
kams, kad lietuviai neteko narsumo, bet jį sugrąžins 
Radvilas: 


Tujai, viltie Lietuvos, atsidavusi mūsų valstybės 
saule, kuri ir bėdas, ir pašlijusius reikalus greitai 
vėl pataisai ir kuri visomis jėgomis pragaištingo 
amžiaus paveikslą mainai! Tu saviškiams padėk 
ir iškirsdink 
mūšy bailius maskviečius, nes tik vienas gali nugalėti [...]. 
(RADVILIADA, p. 155) 


„Paskutinėje (ketvirtojoje) poemos dalyje autorius 
vardija herojaus dorybes — protestantizmo įtvirtinimą 
tėvynėje, ištikimybę jai ir piliečių santaikai; sumanu- 
mą, išmintį, o ne prievartą ir gražbylystę; tautos inte- 
resus, 0 ne asmeninę naudą; narsumą, teisingumą ka- 
reiviams, kuklumą. Autorius sušunka, kad jo žodžiai 
per menki suminėti visus kunigaikščio žygius. 

„Radviliadoje“ nupieštas idealaus Tėvynės Gynėjo 
paveikslas. Tai didingas Renesanso žmogus — ener- 
gingas, kupinas titaniškų sumanymų, visapusiškai do- 
ras. Patetiškai aprašomas skausmas, užplūdęs valstybę 
dėl herojaus mirties: 


Dieve, kiek kartų visa Lietuva per ašaras plaukė, 
garsiai rypavo gailias dejones be galo, be krašto, 


69 


marmuro plytom kapuos gimimus žymėjo ir, varge, 
rašė: „Kas mūsų glėby ilgėliau pabūti tau trukdė, 
Radvila? Taip palieki tu mus, brangiausias tėveli?“ 


Radvilą šaukė balsu karalius, senatoriai, žmonės, 
Radvilą kvietė vardu Lietuvoj gyvenančios tautos. 
(RADVILIADA, p. 235—237) 


Poemos kaūržygį priglaudė dangus. Bet, kaip sudegin- 
tas mitinis paukštis feniksas atgimsta iš pelenų, taip ir 
Mikalojaus Radvilo Rudojo karo žygius prieš maskvė- 
nus tęsė jo sūnus Kristupas Mikalojus Radvilas Perkū- 
nas. Kaip minėjome, jau anksčiau apie šį karvedį 
Andrius Rimša išleido stambią poemą lenkų kalba 
„Dvidešimtmėtis pasakojimas“. 

Ar galėjo Daukša būti skaitęs šias patriotines po- 
emas? Įvairiai galima manyti. Bendrąja pilietine ir tau- 
tine dvasia jos atitiko Daukšos pažiūras. Bet jų autoriai 
ir išaukštinti herojai buvo protestantai, katalikybės 
kritikai. Vis dėlto, turint galvoje, kad XVI a. pabaigoje 
Lietuvoje dar galėjo būti gyvos religinės tolerancijos 
tradicijos, neatmestina prielaida, kad Daukša buvo gir- 
dėjęs apie tuos kūrinius, apie juos turėjo būti disku- 
tuojama ir Varniuose, juo labiau kad protestantai, kaip 
matysime toliau, į Daukšos katalikiškas knygas atsakė 
lietuviškomis protestantiškomis knygomis. Tad gal 
Daukšai rūpėjo pažinti ir pasaulietinius savo „priešų“ 
grožinius kūrinius, kupinus Lietuvą šlovinančių idėjų 
ir vaizdų. 


LIUBLINO UNIJA 


Ji buvo sudaryta 1569 m. Į Lenkijos miestą 
Liubliną suvažiavo Lietuvos ir Lenkijos delegatai — 
ponai ir Žygimantas Augustas. Lietuvos Didžiosios Ku- 
nigaikštystės delegatams vadovavo Lietuvos kancleris 
ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas Rudasis, o dele- 
gatais buvo vicekancleris Eustachijus Valavičius, Že- 
maičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius. Jau iki 
tol dėl abiejų valstybių susijungimo keletą metų vyko 
didelės diskusijos. Dabar tarp abiejų valstybių ponų ki- 
lo smarkūs ginčai. Lietuva reikalavo, kad sąjunga būtų 
lygiateisė, norėjo išlaikyti valstybingumą. Bet įvairios 
priežastys, iš kurių svarbiausia — sunkus karas su 
maskvėnais, vertė Lietuvą ieškoti pagalbos — suvieny- 
ti abiejų valstybių jėgas ir išteklius. Lietuva norėjo, kad 
bendrai rinktas valdovas Lenkijos karaliumi būtų iš- 


71 


kilmingai įvesdinamas tuometinėje Lenkijos sostinėje 
Krokuvoje, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu — Vil- 
niuje, kad bendrieji seimai būtų šaukiami pakaitomis 
Lietuvoje ir Lenkijoje, kad tarnybą Lietuvos Didžiojoje 
Kunigaikštystėje gautų tik jos piliečiai. Lenkija reikala- 
vo sudaryti uniją remiantis senaisiais aktais, pagal ku- 
riuos visą Lietuvos valstybę galima prijungti prie Len- 
kijos. Žygimantas Augustas palaikė lenkus. Ginant Lie- 
tuvos nepriklausomybę nepalenkiamas buvo Mikalo- 
jus Radvilas Rudasis. 


Kai lenkai viename posėdyje pasakė, jog Lietuva jau Jogai- 
los buvo dovanota Lenkijai, Mikalojus Radvilas Rudasis at- 
kirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmo- 
nės... Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgų že- 
maitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones... Kiekvie- 
ną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo val- 
dovu“. Jis nedalyvavo paskutiniame seimo posėdyje Liubli- 
ne (DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ, p. 144). 


Dar prieš jį Radvilas su visa delegacija išvyko iš Liub- 
lino. Tuomet Žygimantas Augustas, tenkindamas Lie- 
tuvai nepalankius lenkų reikalavimus, prijungė prie 
Lenkijos Karalystės didelę dalį pietinės Lietuvos. Iškilo 
karo tarp Lietuvos ir Lenkijos grėsmė. Lenkija atvirai 
ėmė grasinti ir unijai įgyvendinti ginklu paskelbė vi- 
suotinį karinį šaukimą. Lietuvos atstovai, neturėdami 
kitos išeities, grįžo į Liubliną. Naujasis Lietuvos dele- 
gacijos vadovas Jonas Jeronimas Katkevičius tiesiog 
dramatinėmis aplinkybėmis sugebėjo iškovoti svarbių 


72 


nuolaidų Lietuvai. Buvo surašyti aktai, abiejų valsty- 
bių atstovai prisiekė Žygimantui Augustui, ir šis pa- 
tvirtino sutarties sąlygas. Buvo paskelbta, kad valsty- 
bės susijungia ir sudaro vieną Abiejų Tautų Respubli- 
ką su vienu valdovu, vienu seimu Varšuvoje ir bendra 
užsienio politika. Valdovą turi rinkti bendras Lenkijos 
ir Lietuvos bajorų seimas, jis tituluojamas Lenkijos ka- 
raliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet vaini- 
kuojamas tik Krokuvoje; atskira vainikavimo didžiuo- 
ju kunigaikščiu ceremonija Vilniuje panaikinama. Visi 
Lietuvos valstybės tarybos ponai, aukšti pareigūnai ir 
seniūnai privalėjo duoti ištikimybės priesaiką Lenkijos 
Karalystei ir karaliui. Suteikiama teisė įgyti dvarus Len- 
kijos bajorams Lietuvoje ir Lietuvos bajorams Lenkijo- 
je. Lietuvos įstatymai, draudžiantys Lenkijos piliečiams 
įgyti dvarų Lietuvoje, panaikinami. 

Liublino unija įgalino Lenkijos ir Lietuvos valstybę 
laimėti Livonijos karą. Tačiau Lenkijos ponams nepa- 
vyko šalių suliedinti. Valstybė buvo oficialiai skirstoma 
į Karūną (Lenkiją) ir Lietuvą. Lietuva tapo atskiru 
autonominiu vienetu, turinčiu pavadinimą, herbą, 
sienomis apribotą teritoriją, valdžios aparatą, iždą, įsta- 
tymus, teismus, kariuomenę. Liko skirtingi abiejų vals- 
tybių pinigai. Tačiau, žinoma, Lietuvos reikšmė valsty- 
bėje buvo gerokai menkesnė negu Karūnos. Sustiprėjo 
lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į Lietuvą, ypač 
tarp bajorų ir miestiečių. 


73 


Primesta lietuviams unija buvo patvirtinta 1569 m. 
liepos 1 d. Dramatiškiausias posėdis įvyko birželio 28 d. 
Tada Jonas Jeronimas Katkevičius, Žemaitijos seniūnas, 
Livonijos valdytojas, Lietuvos delegacijos vadovas, pa- 
sakė labai emocingą, graudžią kalbą: 


„Šviesiausias karaliau! Jūsų Didybei yra žinoma, kad šitos 
unijos klausimą visapusiškai yra apsvarstę Didžiosios Kuni- 
gaikštijos senatoriai ir aukšti ponai. Dabar jie atsidūrė tokio- 
je būklėje, kad turi daryti tai, kas [...] giliai įžeidžia jų sąžinę 
[-..]. Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir šird- 
gėla buvome priversti nusileisti [...]. Bet kaip mums skaudu, 
to negalime išreikšti žodžiu. Nes mes, kaip ištikimi savo tė- 
vynės sūnūs, esame įpareigoti rūpintis jos labu kiek pajėgda- 
mi [...]. Jei dabar mes jos negalime apginti, tai todėl, kad esa- 
me priversti nusileisti prieš kliūtis, likimą ir laiką [...]. Mums 
dabar nieko kito nebelieka, kaip pulti prie jūsų kojų ir nuže- 
mintai prašyti [...]“. Ir lietuviai puolė ant kelių prieš karalių, 
o Žemaičių seniūnas tęsė: „Vardan Dievo, atsiminki, ką 
mums esi prisiekęs!“ Kartu su lietuviais verkė ir daugelis len- 
kų. Bet Krokuvos vyskupui prabilus, karaliui ilgai kalbinus 
Lietuvos atstovus, šie turėjo nusileisti. Katkevičius su širdgė- 
la užbaigė: „Mes prašome Jūsų Didybės ir jus, ponai, atsi- 
minti, kad mes čia gynėm mūsų tėvynę kaip tik galėdami“. 
Liepos 1 d. patvirtinus unijos aktus visi sugiedojo „Te Deum 
laudamus“ — lotynišką senovinį himną „Tave, Dieve, garbi- 
nam“ (DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ, p. 145—147). 


Apie aštrias diskusijas, vykusias Liublino unijos išva- 
karėse, rašyta ir Lietuvoje, jos aplinkybės vertintos lie- 


74 


tuvių požiūriu (A. Rotundas ir kiti), bet apie tai kal- 
bėsime kiek vėliau. Visos su Liublino unija susijusios 
aplinkybės Daukšai buvo puikiausiai žinomos. Merke- 
lis Giedraitis, Žemaičių vyskupas nuo 1576 m., pagal 
savo užimamas pareigas tapo jungtinės Lenkijos-Lie- 
tuvos valstybės senato (aukštųjų seimo rūmų) nariu. 
Iš viso senatorių būdavo apie 140, iš jų apie 30 iš Lie- 
tuvos. Kaip vėliau matysime, vyskupas M. Giedraitis 
dažnai turėdavo dalyvauti Lenkijoje vykstančiuose 
Senato posėdžiuose, tarp kitų senatorių turėjo didelį 
autoritetą. Taigi naujosios jungtinės Abiejų Tautų Res- 
publikos problemas puikiausiai žinojo ir Daukša, arti- 
mas vyskupo M. Giedraičio žmogus. Jie abu stengė- 
si išlaikyti ir per Bažnyčią stiprinti lietuvių kalbą bei 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą. 
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vyskupas ar Dauk- 
ša buvo unijos priešininkai. Tai, be daugelio kitų argu- 
mentų, liudija ir Daukšos žodžiai jo verstos postilės, 
kurią plačiai aptarsime vėliau, lenkiškai parašytoje 
prakalboje. Joje jis pritaria ir Liublino unijai, ir lenkų 
kalbos mokėjimui. 


REFORMACIJA 
IR KONTRREFORMACIJA 


Lotyniškas žodis reformatio reiškia pertvarky- 
mas. Reformacijos šalininkai užsimojo pertvarkyti kai 
kuriuos katalikų tikėjimo teiginius ir praktinius apeigų 
dalykus. Reformacija kilo XVI a. pradžioje ir ėmė plisti 
Vokietijoje, Prūsijos Kunigaikštystėje, Lenkijoje, Lietu- 
voje ir kitose šalyse. Pirmiausia atsirado liuteronybė. 
Jos pradininkas buvo Vokietijos miesto Vitenbergo uni- 
versiteto teologijos profesorius, buvęs katalikų vienuo- 
lis Martynas Liuteris (1483—1546). M. Liuteris 1517 m. 
Vitenberge prie pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes, 
kuriose išdėstė savo naujas pažiūras, kritikuojančias 
katalikybę ir Romos popiežių. Buvo apkaltintas ere- 
zija — Bažnyčios mokslo iškraipymu. Tezėse M. Liute- 
ris paskelbė kai kurias svarbiausias liuteronizmo 
dogmas. Teigė, kad išganymą žmogus gali gauti tik 


76 


tikėjimo nuoširdumu, o ne gerais, kaip mokė katalikai, 
darbais (maldomis, pasninku, šventų vietų lankymu, 
aukomis bažnyčiai ir panašiai). Religijos šaltinis yra ne 
dvasininkai ir popiežius, o vien tik Šventasis Raštas. 
Tezės pirmiausia buvo nukreiptos prieš indulgencijų 
platinimą. Indulgencija (lot. k. indulgentia — atleidimas, 
malonė) — popiežiaus vardu išduodamas raštas, kuriuo 
už tam tikrą sumą, paaukotą bažnyčių statybai ar ki- 
tiems religijos poreikiams, tikinčiajam sutrumpinamas 
atgailos laikas, kuris kartais dėl padarytų nuodėmių 
būdavo ilgas. Tada M. Liuteris buvo pakviestas į baž- 
nytinį teismą Romoje, bet neatvyko. Popiežius Leonas 
X jį ekskomunikavo, t. y. atskyrė nuo katalikų Bažny- 
čios. Nors M. Liuteris siūlė Šv. Romos imperatoriui 
Karoliui V atimti iš popiežiaus Romą, bažnyčių žemes 
Vokietijoje perduoti pasaulietinei valdžiai, imperato- 
rius liko ištikimas katalikybei ir atėmė iš M. Liuterio 
pilietines teises. Jam teko slėptis Vartburgo pilyje 
(1521—1522). Ten būdamas į vokiečių kalbą išvertė 
Bibliją, kurią išleido 1534 m. Paskui jau galėjo profeso- 
riauti Vitenbergo universitete, atsidėti teologijai ir dis- 
kusijoms su katalikais. 

M. Liuterio idėjos plito. 1529 m. Špėjerio miesto sei- 
me M. Liuterio šalininkai iškilmingai protestavo prieš 
seimo katalikų daugumos nutarimą apriboti ir sustab- 
dyti M. Liuterio šalininkų veiklą. Tada atsirado pro- 
testantizmo terminas, kurio prasmė vėliau išsiplėtė, ir 
dabar protestantizmu vadinamos daug religinių kryp- 


77 


čių. Lietuvių kultūrai svarbiausios yra liuteronybė ir 
kalvinizmas. 

Liuteronybė yra labiausiai paplitusi protestantizmo 
šaka, ją pasaulyje išpažįsta apie 80 milijonų tikinčiųjų. 
Protestantizmas, katalikybė ir stačiatikybė (pravoslavi- 
ja) yra trys pagrindinės krikščionybės konfesijos (tiky- 
bos). O krikščioniu vadinamas asmuo, išpažįstantis Jė- 
zų Kristų. Oficialiai liuteronai vadinami evangelikais 
liuteronais, nes ypatingą reikšmę teikia Evangelijoms, 
Naujajam testamentui. 

Tame pačiame Vitenbergo universitete dirbo ir 
M. Liuterio šalininkas Pilypas Melanchtonas (1497— 
1560). 

Liuteronybės pagrindus jis išaiškino savo darbuose 
„Bendrieji teologijos principai“ ir „Augsburgo išpažini- 
mas“. Žymus humanistas liuteronybę siejo su Antikos 
kultūra, reikalavo ją studijuoti Vokietijos mokyklose ir 
universitetuose, todėl nusipelnė „Vokietijos mokytojo“ 
vardą. P. Melanchtono pastangomis Augsburgo mieste 
(Vokietija) 1555 m. buvo sudaryta religinė taika, paskel- 
busi principą, kad pats šalies valdovas nustato savo 
valdiniams religiją: „kieno valdžia, to ir religija“ (lot. k. 
cuius regio, eius religio). 

Kiti liuteronizmo pagrindai, paremti Naujuoju testa- 
mentu, surašyti M. Liuterio Didžiajame ir Mažajame 
katekizmuose. 

Liuteronybė pagrįsta šiais teiginiais (dogmomis). 


78 


Pomirtinį išgelbėjimą (nuteisinimą) žmogui suteiks 
tik tikėjimas į Jėzaus Kristaus malonę, o ne Bažnyčia ar 
tikinčiojo „geri darbai“. Tikėjimo šaltinis yra Šventasis 
Raštas (Biblija), nes per jį Dievas atsiuntė Apreiškimą 
— leido save pažinti. Pamokslų sakymas, giedojimas ir 
Biblijos skaitymas (namie) yra pagrindinės tikėjimo iš- 
raiškos formos. Kitaip negu katalikai, liuteronai nepri- 
pažįsta Tradicijos, t. y. ankstyvųjų religinių raštų ir re- 
liginės valdžios direktyvų. Nepripažįstama popiežiaus 
pirmenybė, jis atmetamas, pajuokiamas. Išpažintis at- 
liekama kolektyviai, o ne individualiai. Tikintiesiems 
klausant, apie nuodėmes kalba pats kunigas ir liepia 
užjas gailėtis. Nėra Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, 
todėl bažnyčiose nėra skulptūrų, labai mažai paveiks- 
lų. Nerengiami atlaidai. Nepripažįstamas skaistyklos 
buvimas, kur mirusiojo siela atgailauja, kol ji patenka 
į dangų, kaip moko katalikybė. Liuteronai, kaip ir kiti 
protestantai, neturi vienuolijų, nepraktikuoja šventųjų 
vietų lankymo iškilmingomis procesijomis, nekalba ro- 
žinio, iš savo kunigų nereikalauja privalomos viengun- 
gystės ir lytinio išsižadėjimo (celibato). Pasaulietinė 
valdžia parapijų klebonijoms skiria palyginti nedideles 
žemės valdas. Demokratiškiausias ir tautinėms kultū- 
roms reikšmingiausias buvo liuteronų nusistatymas 
bažnytinėse apeigose vartoti ne lotynų, o tautines, 
krašto gyventojų kalbas. Tai įgalino sparčiai plėtoti tau- 
tinę raštiją. Liuteronybė jau XVI a. paplito šiaurinėje 
Vokietijos dalyje, Skandinavijos šalyse (Danijoje, 


79 


Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Islandijoje), taip 
pat Prūsijos Kunigaikštystėje ir Livonijoje (Latvijoje ir 
Estijoje). 

Lietuvoje liuteronybė plito daugiausia pirmojoje 
XVI a. pusėje. Mat paskutinysis Vokiečių ordino (Prū- 
sijos šakos) didysis magistras Albrechtas Branden- 
burgietis (1490—1568) 1525 m. Prūsijoje panaikino 
Ordiną ir toje teritorijoje įkūrė pasaulietinę Prūsijos 
Kunigaikštystę, o pats pasiskelbė Prūsijos kunigaikščiu. 
Tais pačiais metais savo kunigaikštystėje įvedė liutero- 
nų tikybą. Albrechtas buvo Žygimanto Senojo seserė- 
nas, vėliau Lietuvą ir Lenkiją valdžiusio Žygimanto 
Augusto pusbrolis. Albrechtas ir jo valdoma kunigaikš- 
tystė buvo Lenkijos vasalai. Tie politiniai ir asmeniniai 
Albrechto ryšiai su Lenkija ir Lietuva sudarė palankias 
sąlygas šiuose kraštuose plisti liuteronybei, kurią, savo 
bičiulio M. Liuterio remiamas, aktyviai propagavo Prū- 
sijos kunigaikštis. Su Albrechtu tiesiogiai susijusi pir- 
moji lietuvių tautybės liuteronų karta. Abraomas Kul- 
vietis ir Stanislovas Rapolionis buvo M. Liuterio ir 
P. Melanchtono mokiniai Vitenbergo universitete, 
vėliau Karaliaučiaus liuteroniško universiteto, kurį 
Albrechtas įsteigė 1544 m., profesoriai. Albrechto re- 
miami Karaliaučiaus universitete studijavo pirmųjų lie- 
tuviškų vertimų ir knygų autoriai Martynas Mažvydas 
(apie 1510—1563), Jurgis Zablockis (apie 1510—1563), 
M. Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas (apie 
1525—1587), Jonas Bretkūnas (1536—1602) ir kiti. 


80 


Pažymėtina, kad, kaip matysime toliau, Karaliaučiaus 
ir kituose liuteroniškuose universitetuose studijavo ir 
Žemaičių vyskupas M. Giedraitis — Daukšos bažnyti- 
nis viršininkas ir mecenatas. 

Iš kitų protestantizmo šakų, turėjusių didžiulę reikš- 
mę XVI amžiaus Lietuvai, reikia paminėti kalvinizmą. 

Kalvinizmas Lietuvoje pirmiausia patraukė daugelį 
pačių įtakingiausių didikų — maždaug apie 1553 m. 
Mikalojų Radvilą Juodąjį ir jo pusbrolį Mikalojų Rad- 
vilą Rudąjį, didelę dalį Katkevičių — kitos labai įta- 
kingos Lietuvos didikų šakos. Pirmosios lietuvių kar- 
tos liuteronai, kurie buvo priversti išvykti gyventi ir 
dirbti į Prūsijos Kunigaikštystę, naująjį tikėjimą skelbė 
lietuvių kalba. Lietuvos kalvinistai iki pat paskutiniojo 
XVI a. dešimtmečio lietuvių kalbos nevartojo. Pvz., gar- 
sioji Lietuvos Brastos Biblija išleista lenkų kalba. 
Tai suprantama, nes kalvinizmas tokio masto didikams 
buvo priemonė skleisti savo įtaką ir Lenkijoje, ir Lietu- 
voje. Be to, lenkų kalba sparčiai plito ir rusėnų bei lie- 
tuvių kraštuose. M. Radvilas Juodasis norėjo paversti 
Brastą (dabar Brestas, Baltarusija) protestantiškos lite- 
ratūros leidimo centru. Įkūręs joje spaustuvę (jis dar 
buvo ir Brastos seniūnas), pasikvietė iš Krokuvos 
spaustuvininką Bernardą Vojevudką, Erazmo Roterda- 
miečio, garsaus humanisto, mokinį, Stanislovo Rapo- 
lionio buvusį bičiulį, ir pradėjo darbą. Dideliam vertė- 
jų būriui buvo pavesta išversti Bibliją į lenkų kalbą. 


81 


Ir štai 1563 m. išėjo monumentalus, ištaigingas leidi- 
nys — vadinamoji Lietuvos Brastos, arba Radvilų, 
Biblija (VLADIMIROVAS, p. 405—408). 

Kalvinizmo doktriną išdėstė prancūzas Jonas Kalvi- 
nas (1509—1564), aukštuosius mokslus baigęs Paryžiu- 
je. M. Liuterio idėjų veikiamas, 1533 m. atsisakė kata- 
likybės. Savo mokslo pagrindus išdėstė knygoje „Krikš- 
čionių tikėjimo pamokymas“. Įsitvirtino Ženevoje 
(Šveicarijoje), kurios magistrate daugumą sudarė jo ša- 
lininkai. Miesto taryba įvedė vadinamąjį pasaulietinį 
asketizmą: panaikino puošnias bažnyčios apeigas, prie- 
kabiai prižiūrėjo piliečius (įvedė privalomą pamaldų 
lankymą, uždraudė spalvingus drabužius, pramogas, 
šokius). Kitas religijas kaltino bedievyste. Ženevoje įkū- 
rė dvasininkų akademiją, kurios auklėtinius siuntė į 
įvairias Europos valstybes. Ženeva tapo protestantų 
centru. J. Kalvinas iš visų piliečių reikalavo kuo našiau 
dirbti, kaupti turtą. Vertė sumažinti religinių švenčių, 
padauginti darbo dienų. Propagavo pigią bažnyčią, su- 
paprastino apeigas, nepripažino šventųjų ir jų paveiks- 
lų kulto. Griežtai kontroliavo piliečių dorovę, raciona- 
lizavo tikėjimą. Nustatė, kad patys tikintieji renka visų 
lygių vadovus. Bažnytinei kalvinistų bendruomenei 
vadovauja ir pasauliečiai, ne vien kunigai. Pamaldas 
apribojo Biblijos skaitymu ir psalmių (Senojo testamen- 
to giesmių) giedojimu. Kalvinizmas iš kitų protestan- 
tizmo krypčių išsiskiria savo absoliutinės lemties dog- 
ma: Dievas dar iki pasaulio sukūrimo vienus žmones 


82 


pasmerkė pražūčiai, o kitus išganymui. Joks individas 
to pakeisti negali, bet Dievo išrinktieji tai turi įrodyti 
savo gyvenimu ir intensyvia veikla. Taip skelbiama 
griežčiausia predestinacija (lot. k. praedestinatio — liki- 
mas). Liuteronybė, pvz., tokios nuostatos neturi: nuo- 
širdus tikėjimas į Jėzų Kristų suteiks išganymą. Oficia- 
liai kalvinistai vadinami evangelikais reformatais. 

M. Mažvydo pirmtakas J. Zablockis, pedagogas, gies- 
mių vertėjas į lietuvių kalbą, 1560 m. atlydėjo į Tiūbin- 
geno universitetą Vokietijoje grupę aukštos kilmės 
jaunuolių, tarp kurių buvo ir būsimasis Žemaičių vys- 
kupas, tada dar linkęs į protestantizmą M. Giedraitis. 

Taigi protestantizmas, ir liuteriškas, ir kalviniškas, ir 
dar kitoks XVI a. ėmė sparčiai plisti Lietuvoje. Ypač 
parankus didikams ir bajorams buvo kalvinizmas, nes 
J. Kalvino nustatyta tvarka kalvinistų dvasininkai buvo 
renkami, o didžiausią įtaką kalvinistų religinėse ben- 
druomenėse turėjo pasauliečiai globėjai (LEBEDYS, 
p. 29). 

Protestantizmas Lietuvoje ypač išplito XVI a. trečia- 
jame ketvirtyje — 1550—1575 m. Vaizdingai apie 
tai rašo M. Valančius savo veikale „Žemaičių vysku- 
pystė“, suprantama, viską vertindamas katalikišku 
požiūriu: 

Reikia žinoti, jog toj gadynėj, Liuteriui su Kalvinu kilus, 
diduomenė su kunigais Vokiečių žemėj volius vertė [savava- 
liavo]. Kunigaikščiai ir kiti didžiūnai, nebebijodami jau po- 
piežiaus, lupo bažnyčias ir klioštorius [vienuolynus], jų tur- 


83 


tus sau glemžė. Kunigai su zokaninkais [vienuoliais|, pametę 
bažnyčias ir klioštorius, pačias vedė, o mergaitės, Dievui pa- 
švęstos, arba minyškos [vienuolės], tekėjo. Ta pati aitra tarsi 
oru pakliuvo į Lietuvą, o iš čia ir į Žemaičius. Antkrytį [epi- 
demiją] visų pirma pajuto didžiūnai ir mokyti žmonės, kat- 
rie, ir lig nepervirtę į liuterius nei kalvinus, geisdami vienok 
už protingus ir daugiau už kitus išmanančius skaitytis, pra- 
dėjo valdžią bažnyčios šventos, alkinimos [alkinimąsi|, arba 
pastininkus [pasninkus), ir bemoterystę peikti ir už nieką tu- 
rėti [...]. Atvykę iš Prūsų [Prūsijos Kunigaikštystės], netikėlių 
kunigai skelbė po visas puses naują Kalvino ir Liuterio moks- 
lą. Balso jų visų pirma paklausę, nemokyti mūsų kunigai vie- 
ni, tebebūdami tarsi katalikais, pačias vedė, kiti, tapę kalvi- 
nais arba liuteriais, įgavo moteris, kiti, pametę kunigystę, 
gyveno it šiaipjau žmonės (kaip pasauliečiai), kiti ant galo, 
pavirtę į netikėlių [protestantų] kunigus, tose pačiose bažny- 
čiose, katrų lig šiolei buvo klebonais, išsimanė apsakinėti 
naują kalvinų tikėjimą. Nelaimingas papiktinimas taip buvo 
didis, jog Žemaičiuose viso provisa septyni katalikų kunigai 
beliko [...]. Įvairiose vietose Žemaičių kunigaikštystės liute- 
riai 10, o kalvinai 41 padirbo savųjų bažnyčių. 


Toliau M. Valančius dar labiau tirština spalvas. 
Štai ką jis rašo apie vakarinę Žemaitijos dalį, kurioje 
tuomet dar nebuvo pastatyta jokių bažnyčių: 


Kad atkeliavę skelbėjai naujo tikėjimo įvairiose vietose pra- 
dėjo kitaip mokyti žmones, nekaip lig šiolei buvo mokomi, 
užvis tos srijos [srities] vargdieniai drąsiai pradėjo byloti, jog 
krikščionys ir patys nežino, kaip reikia tikėti, todėl vieni taip, 


84 


kiti kitaip moko. Kaipogi, nei katalikų, nei liuterių beklausy- 
dami, sugrįžo į seną tėvų savo stabmeldišką, arba pagonišką, 
tikėjimą. Paskyrę sau vaideliotus [žynius], arba kunigus, vėl 
sukūrė šventą ugnį. Ant Aukos kalno pas Salantus ir ant Bi- 
rutos kalno pas Palangą apent [vėl] pradėjo aukas, arba apie- 
ras, dievui Perkūnui deginti, nešiojo namon kaulus sudegin- 
tųjų ant garbės gyvulių, vildamos [vildamiesi], jog tie kaulai 
paskalsins javų brandą. Apent užaugino savo namuose žal- 
čius ir gyvates, už dievaičius paskaitytas, kaukoles žalčių ir 
krames [galvas] gyvačių, praurbinę [pragręžę] ir ant siūlo pa- 
vėrę, nešiojo ant kaklų savo, vildamos, jog tokie rožančiai 
apgins juos nuo ligų ir turtus padaugins. Nebkirto ąžuolų su 
šermukšniais, kaipo medžių, po katrais dievai geba ir čėdija 
[mėgsta] ilsėti. Nekuriuos didžius akmenis už dievus paskai- 
tė. Stabmeldišku būdu šventino sukaktuvės numirėlių savo, 
dėdami ant kapų nuovakar bliūdus ir raugtines [didelius 
indus su dangčiu] šiupinio [tokios košės]. Nekrikštytiems 
vaikams savo davė vardus medžių ir žolių arba, trumpai by- 
lant, pavirto būtinai [visai] į stabmeldžius (VALANČIUS, 
p. 83—87). 


Katalikybę Lietuvoje išgelbėjo nuo XVI a. vidurio Eu- 
ropoje prasidėjusi Kontrreformacija, trukusi iki XVII a. 
pabaigos. 

Reformacijos paplitimas lietuvių tautoje nušviestas 
INGĖS LUKŠAITĖS veikale „Reformacija Lietuvos 
Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ 
(žr. Literatūros sąrašą). 


JĖZUITŲ ĮSIKŪRIMAS 
LIETUVOJE 


Viena stipriausių katalikiškų jėgų Kontrre- 
formacijos laikotarpiu buvo jėzuitai. Jėzuitų ordiną (lot. 
k. Societas Jesu — Jėzaus draugija) 1534 m. Paryžiuje 
įsteigė ispanas Ignotas Lojoli (1491—1556). Ordiną 
1540 m. patvirtino popiežius Paulius III. Jėzuitų ordino 
vienuoliai, be trijų pagrindinių įžadų — klūsnumo, 
skaistybės, neturto — dar turi ir ketvirtą — besąlygiš- 
kos ištikimybės popiežiui. Ordiną valdo Romoje 
reziduojantis generolas, renkamas iki gyvos galvos. 
Administraciniu požiūriu Ordinas skirstomas į įvairių 
kraštų provincijas, kurias valdo generolo paskirti pro- 
vinciolai. Pagrindiniu savo tikslu jėzuitai laikė katali- 
kybės gynimą švietimo ir aktyvios visuomeninės veik- 
los priemonėmis. Taigi tai buvo naujo tipo vienuolių 
ordinas. Todėl steigė aukštesniąsias ir aukštąsias mo- 
kyklas — kolegijas ir akademijas. 


86 


Į Lietuvą 1569 m. jėzuitus iš Lenkijos, kur jie jau bu- 
vo pradėję veikti prieš penkerius metus, atsikvietė Vil- 
niaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504—1579). 
Jie buvo aprūpinti reikalingais turtais — rūmais, už- 
miesčio dvarais. Po kelerių metų jų veiklą Žemaitijoje 
ėmė remti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. 
Jėzuitai 1570 m. įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuri 
1579 m. buvo perorganizuota į universitetą (akademi- 
ją). XVII a. jėzuitų kolegijos įsteigtos Kražiuose, Kau- 
ne, Pašiaušėje, Rygoje, Tartu, Nesvyžiuje, Polocke ir 
kituose miestuose, priklausiusiuose Lietuvos jėzuitų 
provincijai. 

Nuo 1580 m. jėzuitai ėmė mokyti vaikus ir papras- 
tiems žmonėms aiškinti katekizmą. Įvairiose Vilniaus 
vietose lenkiškai arba lietuviškai mokė du arba trys as- 
menys — kunigas su klierikais. 

Stipriausią smūgį protestantizmui sudavė Tridento 
visuotinis Katalikų Bažnyčios Susirinkimas, vykęs su 
pertraukomis Tridento (dabar Trentas, Italija) ir Bolo- 
nijos (Italija) miestuose nuo 1545 m. iki 1563 m. Susi- 
rinkimo tikslas buvo likviduoti Reformacijos pasekmes. 
Popiežiai, atmetę bet kokį kompromisą su protestan- 
tais, įtvirtino visas tradicines, protestantų nepriimtas 
katalikybės dogmas, iš naujo susintetino katalikybės 
doktriną, sustiprino katalikų Bažnyčios organizaciją, 
vienuolių ordinų discipliną, pabrėžė katalikų pavaldu- 
mą popiežiui, praplėtė vyskupų valdžią vyskupijose. 
Susirinkimo nutarimu buvo parengta nauja išplėstinė 


87 


katalikų tikybos išpažinimo formulė „Romos katekiz- 
mas“, kurio pagrindu imta rašyti ir kitus katekizmus, 
taip pat ir Daukšos verstą ispanų teologo J. Ledesmos 
katekizmą. Sudarytas „Draudžiamųjų knygų sąrašas“. 
Pirmą kartą jis buvo išleistas 1559 m., o paskui vis pa- 
pildomas ir kartojamas. Šitie spausdinti sąrašai buvo 
aktualūs Lietuvai, žinoma, ir Daukšai. Antai Krokuvoje 
1603 m. išleistame tokiame „Sąraše“ tarp draudžiamų 
autorių įrašyti Reformacijos veikėjai, Daukšos laikais 
leidę knygas Lenkijoje ir Lietuvoje, kaip S. Budnas, 
M. Čechavičius, Petras Goniondzietis, J. Lasickis, A. Vo- 
lanas. Tridento Susirinkimas išsprendė daug su katali- 
kybės mokslu ir praktika susijusių klausimų. Kontrre- 
formacija laimėjo Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Pran- 
cūzijoje, Pietų Vokietijoje, Abiejų Tautų Respublikoje 
(Lenkijoje ir Lietuvoje). 

Tridento nutarimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš- 
tystėje įsigaliojo, kaip minėjome, 1578 m. Naujasis 
Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (pradėjęs vys- 
kupauti 1576 m.) tuoj pat ėmėsi veiksmų Tridento pro- 
gramai vykdyti. Tikriausiai 1578 m. vyskupas sušaukia 
sinodą — jam pavaldžių dvasininkų susirinkimą. Prieš 
tai pasikvietęs jėzuitą Mikalojų Sedkovskį, išmokusį lie- 
tuviškai (LEBEDYS, p. 125), lankė savo vyskupiją. 
Netrukus, būdamas Vilniuje, popiežiaus Grigaliaus 
XIII nuncijus Lenkijai ir Lietuvai J. A. Kaligaris sutaria 
su M. Giedraičiu, kad J. A. Kaligario bylų auditorius 
(kvotėjas, apklausinėtojas) Tarkvinijus Pekulas vizituo- 
tų Žemaičių vyskupiją (PEKULAS, p. 310—117). Vizi- 


88 


tuota 1579 m. rugsėjo antroje pusėje ir spalio pradžio- 
je. Išliko vizitacijos smulkus aprašymas (dienoraštis). 
T. Pekulas pateikia neįkainojamos medžiagos pažinti 
ano meto Žemaičių vyskupijos padėtį. Protestantizmas 
jau traukiasi, vėl grįžta katalikybė. Tad iš tikrųjų teisus 
žymusis lenkų pamokslininkas, pirmasis Vilniaus 
universiteto rektorius Petras Skarga, pasakęs, kad 
M. Giedraičio laikais buvo pradėtas „antrasis Lietuvos 
krikštas“ (JOVAIŠA, TUMELIS, p. XII). Tiesą sakant, toks 
„antrasis krikštas“ apskritai buvo kone visuotinis, su- 
spaudęs Lietuvoje protestantus lyg į kokias „salas“. 
Pvz., įtakingiausių Radvilų giminėje taip pat matome 
lūžį katalikybės naudai. Kalvinizmo skleidėjo ir glo- 
bėjo, įtakingojo Mikalojaus Radvilo Juodojo, Žygiman- 
to Augusto draugo ir patikėtinio, apie kurį pasakyta, 
kad buvo „faktinasis Lietuvos vicekaralius“ (LEBEDYS, 
p. 30), — taigi šio didiko visi keturi sūnūs po tėvo mir- 
ties grįžo į protėvių tikėjimą — katalikybę. Mikalojus 
Kristupas tėvo įkurtą kalvinistų spaustuvę Lietuvos 
Brastojė perkėlė 1575 m. į Vilnių ir atidavė jėzuitams, 
kuriuos visapusiškai rėmė, taip norėdamas atsilyginti 
už tėvo katalikams padarytas skriaudas. O sūnus Jur- 
gis buvo Vilniaus, paskui Krokuvos vyskupas, net kar- 
dinolas. Vilniuje, atėmęs iš kalvinistų visus knygynus, 
jų knygas įsakė viešai sudeginti priešais Šv. Jonų baž- 
nyčią. Radvilų šeimos genealogijos rankraštyje rašoma, 
kad mirus popiežiui Grigaliui XIV, 1591 m. Jurgį 
Radvilą norėta išrinkti popiežiumi, tik jaunas amžius 
sutrukdęs (KOTLUBAJUS, p. 173—176). 


89 


T. PEKULAS VIZITUOJA 
ŽEMAIČIŲ VYSKUPIJĄ 


T. Pekulas vizitavo 15 vietovių, kai kuriose iš 
jų apsilankydamas po du kartus. Parodęs savo popie- 
žiaus vardu duotus įgaliojimus, kunigą, kleboną ar kitą 
bažnyčios tarną prisaikdindavo ir apklausinėdavo. Tu- 
rėjo teisę nusižengėlius sodinti į kalėjimą, kitaip sa- 
kant, suimti toje pačioje vietovėje, ir ne vieną kartą taip 
darė. Taip pat skirdavo pinigines baudas bažnyčios 
naudai. Suprantama, kad šie vizitai daugeliui kunigų 
buvo nemalonūs, kėlė pavojų tiems, kurie buvo įpratę 
į rutiną ir savo pareigas ėjo aplaidžiai. Pastebėtus trū- 
kumus T. Pekulas šalino tuoj pat arba įsakydavo ne 
per ilgiausią terminą padėtį ištaisyti. 

Vizitatorius rėmėsi Tridento nutarimais, jam rūpėjo 
visi bažnytinio gyvenimo klausimai. Pirmiausia bažny- 
čia buvo apžiūrima, teiraujamasi apie dvasininkų paja- 


90 


mas. Tikrinamas kunigų profesinis pasirengimas, teo- 
loginė jų kvalifikacija — dvasininkai tiesiog egzami- 
nuojami. Klausinėjama apie vietovėje (miestelyje, 
parapijoje) gyvenančius „eretikus“ (protestantus) ir 
„Schizmatikus“ (stačiatikius), taip pat apie „burtinin- 
kus“ ar „kerėtojus“. Žodžiu, vizitatorius norėdavo ži- 
noti, ar gajos dar senameldiškos lietuvių tradicijos. 
Tačiau labiausiai T. Pekului rūpėjo kunigų moralės pro- 
blemos, pirmiausia, sugyventinių išlaikymas. Už tokius 
nusikaltimus griežčiausiai bausdavo. Celibato pažeidi- 
nėjimai, kaip rodo T. Pekulo iškelti faktai, buvo labai 
paplitę. Matyt, tie prasižengimai susiję su protestantiz- 
mo įtaka, nes protestantai savo dvasininkams leidžia 
vesti ir kurti šeimas. 

T. Pekulo vizitacijos dokumentas suteikia labai svar- 
bių duomenų apie tai, kokia padėtis prasidėjus Kon- 
trreformacijai buvo Žemaitijoje švietimo ir religinio 
susiskaidymo srityse. 

Paaiškėjo, kad parapinių šen ten veikusių mokyklų 
programos buvo labai skirtingos, vaikų švietimas pri- 
klausė nuo to, koks mokytojo išsilavinimas, ką jis mo- 
ka. Prie Veliuonos bažnyčios buvo mokytojas, o pats 
klebonas sekmadieniais iš ryto mokė vaikus tikybos 
(PEKULAS, p. 39). Ariogalos klebonas po pietų mokė 
vaikus, kurių susirinkdavo nemažai, tikybos: „Tėve 
mūsų“, „Sveika, Marija“, dešimties Dievo įsakymų, 
„Tikiu Dievą Tėvą“ (PEKULAS, p. 69). Ariogalos mo- 
kytojas, paklaustas lotyniškai, nesuprato, bet per ver- 


91 


tėją paaiškino, kad moko vaikus skaityti rusėniškai ir 
lenkiškai (PEKULAS, p. 85). Vizitatorius įsakė Arioga- 
los klebonui kiekvieną sekmadienį ir šventadienį skam- 
binti varpu mišparams [vakarinėms pamaldoms] ir 
juos giedoti kartu su mokytoju, vaikais ir žmonėmis, 
po to mokyti vaikus tikybos (PEKULAS, p. 91, 93). Kaip 
minėjome, Daukšai klebonaujant Krakėse, mokytojas 
Adomas Grockis turėjo 12 mokinių, kuriuos mokė loty- 
nų kalbos ir „doro gyvenimo bei mažojo katekizmo“ 
turbūt lenkiškai, nes tuo metu joks katalikiškas kate- 
kizmas lietuvių kalba nebuvo išleistas. O gal moky- 
tojas katekizmo teiginius aiškino ir lietuvių kalba? 
Betygalos miestelyje taip pat buvo mokytojas, kuris ne- 
daug mokinių mokė skaityti bei gramatikos, be abejo, 
lotynų kalbos, o vaikus tikybos mokė kasdien (PEKU- 
LAS, p. 121). Raseinių klebonas laikė bakalūurą ir kan- 
torių (PEKULAS, p. 135). Bakalauras — universitete 
įgyjamas mokslo laipsnis. Kantorius — giedotojas ir 
vargonininkas. Viduklės bažnyčios mokyklos mokyto- 
jas lenkas paklaustas atsakė jokių mokinių neturįs 
(matyt, tik tuo laiku) (PEKULAS, p. 157). Kražių bažny- 
čios klebonas buvo Mikalojus Korizna, Vilniaus kanau- 
ninkas ir valdovo Stepono Batoro sekretorius. Supran- 
tama, kad jis retai atvykdavo į Kražius, į savo parapiją. 
Zakristijoje esančioje skrynioje saugoma daug sidabri- 
nių, paauksuotų, net su brangakmeniais bažnytinių 
reikmenų. Klebonas turi keturis tarnus ir keletą kitų 
žmonių. Ar laiko kokią nors moterį, vikaras nežinojo. 


92 


Tačiau klebonas su vikaru elgiasi ne itin gerai, todėl 
vikaras neketina ilgam čia likti. Be to, klebono brolis, 
dirbantis ūkvedžiu, labai aikštingas, muša vikarą. Šio 
brolio įžūlumas pasireiškė ir vizitatoriaus atžvilgiu — 
ūkvedys jo neįleido į kleboniją ir dar pagrasino, kad 
muš, kas tik ateitų, nors T. Pekulas rėmėsi apaštališ- 
kojo nuncijaus J. A. Kaligario raštu. Tokioje aukšto 
pareigūno M. Koriznos parapijoje neeilinis buvo ir mo- 
kytojas — bakalauras, gavęs šį laipsnį Krokuvos uni- 
versitete, tačiau kokia jo vaikų mokymo programa, 
neparašyta (PEKULAS, p. 181). Kražių bajorai ir mies- 
telėnai, skųsdamiesi M. Korizna, parodė T. Pekului 
vyskupo M. Giedraičio 1578 m. rašytą raštą, kuriuo 
M. Korizna įpareigojamas reziduoti Kražiuose, laikyti 
vikarą ir mokytoją, kitaip grasino ekskomunika. Iš da- 
lies šiuos vyskupo reikalavimus M. Korizna įvykdė, 
tačiau gana vangiai. Matyt, jis jautėsi saugiai, nes turė- 
jo stiprų užnugarį Vilniuje: buvo valdovo Stepono 
Batoro referendorius — pareigūnas, sprendžiantis vals- 
tybinių dvarų valstiečių teismo bylas su valdytojais. 
O ir Kražių parapinę bažnyčią buvo gavęs iš Mikalo- 
jaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio, tiesa, tuomet dar tik 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkos — vy- 
riausiojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų Vilniuje 
tvarkdario (PEKULAS, p. 169, 181—183, 187, 189—195, 
201). Buvo mokykla ir mokytojas Kaltinėnuose (PEKU- 
LAS, p. 253), mokytojas prie Varnių katedros bažnyčios 
(PEKULAS, p. 265). T. Pekulas įsako Žemaičių vyskupo 


93 


oficiolui (vyskupo skiriamam bažnytiniam teisėjui) 
ir Varnių parapinės bažnyčios klebonui Martynui Gos- 
lickiui sekmadieniais po pietų skambinti varpu, o baž- 
nyčioje, jei ateis vaikų, mokyti juos tikybos (PEKULAS, 
p. 283). 

Ką galima pasakyti apskritai apie vaikų mokymą 
Žemaičių vyskupijoje pagal šį T. Pekulo vizitacijos do- 
kumentą? T. Pekulas vizitavo tik dalį parapijų, bet ir iš 
jų galima spręsti, kad sunkiai, bet siekiama pažangos. 
Vaikų mokymu pradėjo rūpintis tiek pats M. Giedrai- 
tis, tiek vizitatorius. 

Vizitacijos dokumentas gana ryškiai atspindi silps- 
tančių protestantų ir atsitiesiančių katalikų konfliktus. 
Draudžiama duoti vaikus krikštyti protestantams ir sta- 
čiatikiams (PEKULAS, p. 5). Vilkijos parapijoje ne visi 
katalikai, daug stačiatikių ir įvairių sektų protestantų 
(PEKULAS, p. 11). Toje pat Vilkijojė daug vaikų krikš- 
tijama stačiatikių rusėnų bažnyčioje, nes juos verčia 
Vilkijos ponas Simonas Vaina (PEKULAS, p. 15). Vilki- 
jos bažnyčios vikaras, atsikėlęs prieš 32 metus iš Ploc- 
ko (Lenkija) vyskupijos, išpažinčių klauso rusėnų kal- 
ba. Jis paliudijo, kad Vilkijos parapijoje daug slaptų 
„kerėtojų“ ir „burtininkų“. Skirsnemunės bažnyčia ne- 
turi turto, nes jį visą užėmė protestantai. Veliuonoje, 
be katalikų, daug protestantų ir rusėnų stačiatikių, o 
„pagonių“ nėra (PEKULAS, p. 39). Taip pat išaiškėja, 
kad iš Veliuonos bažnyčios jau seniai atiminėja turtus 
protestantas Polocko vaivada (administratorius ir ka- 


94 


riuomenės vadas). Iš dabartinio klebono atėmė du 
tvenkinius (PEKULAS, p. 45, 51). Skirsnemunės gy- 
ventojai dažnai neša vaikus krikštyti į kaimyninį 
Jurbarką pas kunigą protestantą. Visi miestelėnai yra 
katalikai, išskyrus protestantą Žemaičių pakamarį (tei- 
sėją) Skirsnemunės seniūną Vaclovą Šemetą (PEKU- 
LAS, p. 53). Sudėtinga religinių santykių situacija susi- 
klostė Serėdžiuje. Ten buvo dvi bažnyčios — viena 
katalikų, kita stačiatikių rusėnų. Miestelyje daugiau 
katalikų. Tačiau miestelio seniūnas yra rusėnas, palai- 
kantis katalikų bažnyčios kleboną atskalūną, buvusį 
pranciškoną. Valdyti katalikų bažnyčią jį pasiuntė ne 
vyskupas, bet tenykštis seniūnas. Tas buvęs pranciš- 
konas vienuolis jau pasiėmė žmoną, bet Mišias laiko 
pagal katalikiškas Romos Bažnyčios apeigas. Išgirdęs 
apie būsimą T. Pekulo vizitą išvyko, nes bijojo, kad jo 
surakinto neįmestų į kalėjimą (PEKULAS, p. 61, 63). 
Ariogaloje taip pat daug liuteronų, bet „pagonių ir 
stabmeldžių“ nėra (PEKULAS, p. 69). Ariogalos klebo- 
nas davė išrišimą vienai moteriai protestantei taip pat 
kaip ir katalikams, bet Komunijos ji nepriėmė. Tada 
T. Pekulas įspėjo kleboną, kad išrišimą iš „erezijos“ 
(protestantizmo) gali duoti tik popiežius (PEKULAS, 
p. 73). Anksčiau protestantai seniūnai atiminėjo iš ka- 
talikų bažnyčių žemes (PEKULAS, p. 75). Žemaičių kaš- 
niūno pavaduotojas) verčia katalikus savo vaikus krikš- 
tyti pas kalvinistą kaimynystėje esančiame dvare. Tas 


95 


ir krikštija „netgi daugelį“ (PEKULAS, p. 79). Krakių, 
kuriose klebonavo Daukša, mokytojas Adomas Grockis 
paklaustas atsakė, kad parapijoje esama ir protestantų, 
nors dauguma katalikai. 

Religinių santykių situaciją komplikavo ir vyskupo 
M. Giedraičio katalikišką misiją sunkino tai, kad dalis 
aukšto rango Žemaitijos dvarininkų, pareigūnų tebesi- 
laikė protestantiškų pažiūrų ir toliau stengėsi remti sa- 
vo šalininkus. Protestantas (liuteronas) buvo Žemaiti- 
jos seniūnas Albertas Bilevičius, užvaldęs Pajūrio dva- 
rą (PEKULAS, p. 203). Apskritai visa įtakinga Bilevičių 
giminė, pradedant Žemaitijos vietininku (seniūnė) 
Jonu Bilevičiumi, buvo protestantai. Tas pat pasakyti- 
na apie ponus Šemetas, Kiškas. Jie nebevykdė ankstes- 
nių, buvusių dar prieš Reformaciją, įsipareigojimų, ne- 
teikė katalikų bažnyčioms jokių pajamų. T. Pekulo vi- 
zitacijos dokumente minimas Rietavo tijūnas (valdyto- 
jas) Morkus Vnučka, Žemaitijos kalvinistų globėjas. Jo 
našlė Sofija, vadinama Morkuviene-Vnučkiene, davė 
lėšų išleisti 1600 m. Vilniuje lietuviškai postilei — pa- 
mokslų rinkiniui, verstam iš žymaus lenkų autoriaus 
M. Rėjaus. 

Kiti pavyzdžiai. Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios 
klebonas pasakė T. Pekului, kad jo parapijos žmonės 
katalikai, bet yra ir keletas protestantų, o stačiatikių nė- 
ra (PEKULAS, p. 261). Kalvinistai, laikydamiesi savo 
doktrinos, atiminėjo anksčiau katalikų bažnyčioms 
priklausiusias žemes. Štai ką atsakė vizitatoriui Kūrtu- 


96 


vėnų klebonas: „nebeturiu pusės iš seno turėtų baž- 
nyčios žemių; jos atiteko protestantui'; „jis grasina 
mane išmesiąs ir įvesiąs kalvinizmą, ir pernai savo tar- 
nui Urbonui Semaškavičiui padovanojo dvejas žemes 
su bažnyčios žmonėmis. Be to, prie Pavėzgių kaimo 
prijungė žemes su trimis šios bažnyčios žmonėmis“ 
(PEKULAS, p. 307). 

Štai tokiomis aplinkybėmis naujasis vyskupas Mer- 
kelis Giedraitis pradėjo akciją prieš dar stiprius protes- 
tantus — liuteronus ir kalvinistus. Tačiau M. Giedrai- 
tis, kaip matyti iš vėlesnių jo sprendimų, išsikėlė sau 
dar vieną užduotį: žemaičių krašte skleisti katalikybę 
lietuvių kalba, nes didžioji krašto gyventojų dalis — 
valstiečiai — lenkų kalbos nemokėjo. Atrodo, kad apie 
tai buvo kalbama su T. Pekulu ir su pirmaisiais į Že- 
maitiją vyskupo atsikviestais jėzuitais, kaip galima 
spręsti iš į kraštą atvykusio jėzuito Mikalojaus Sedkov- 
skio, kuris, būdamas lenkas, išmoko lietuviškai, kad ga- 
lėtų susikalbėti su paprastais žemaičiais. Kai kas, mūsų 
nuomone, atsispindi ir T. Pekulo vizitacijos aprašyme. 

Kai kurie duomenys fiksuoja iki tol susiklosčiusią pa- 
dėtį. Būdinga, kad apie lietuvių („žemaičių“) kalbos 
mokėjimą pirmiausia klausiami iš kitur į Žemaitiją at- 
vykę kunigai. 

Kaltinėnų bažnyčios vikaras, atvykęs iš Plocko vys- 
kupijos (Lenkija), paklaustas, ar moka žemaičių kalbą, 
atsakė: „Iš dalies, nes šiame krašte išbuvau aštuonioli- 
ka metų“. Paklaustas, ar sakydamas pamokslus moko 


7. 97 


žmones tikybos, atsakė, kad pamokslus sako lenkiškai, 
bet „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, tikėjimo tiesas ir de- 
šimt Dievo įsakymų — žemaitiškai. Parapijiečiai išpa- 
žinties eina žemaitiškai. Dar paklaustas atsakė, kad su- 
pranta atliekančius išpažintį žemaitiškai ir pats trupu- 
tėlį kalba, tačiau išbandžius jis pasirodė nekaip mokąs 
žemaitiškai (PEKULAS, p. 219). Kokią galime daryti iš- 
vadą? Vikaras, 18 metų dirbdamas žemaitiškoje para- 
pijoje, savo parapijiečių kalbos neišmoko, bet niekam 
tai neužkliuvo. Dabar jam teko pasiaiškinti, vadinasi, 
jau kreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos mokėjimą, net 
oficialiai išbandoma, bet ir toliau viskas lieka po seno- 
vei. Panašus kitas atvejis. Kražių vikaras buvo taip pat 
atvykęs iš Plocko vyskupijos. Ir jau beveik metai, kai 
dirba Žemaitijoje. Paklaustas, ar moka žemaičių kalbą, 
atsakė: „Moku pusėtinai ir žinau tai, kas būtina“ 
(PEKULAS, p. 177). Taigi pats gyvenimas vertė mokytis 
žemaičių kalbos, bet bažnytinei vyresnybei tie dalykai 
iki tol mažai rūpėjo. Beje, šie pavyzdžiai rodo, kad pa- 
tys valstiečiai ir miestiečiai žemaičiai, išskyrus, matyt, 
bajorus, su savo kunigais kalbėjo žemaitiškai. Kad bu- 
vo priešinamasi bažnyčioje vartojamai lenkų kalbai, 
matyti iš tokio pavyzdžio. Vizitatoriaus pakviesti Kal- 
tinėnų miestelėnai mūsų cituotam vikarui neturėjo 
jokių priekaištų dėl elgesio ir asmeninio gyvenimo, ta- 
čiau rado reikalą pasakyti, kad pamokslus sako lenkiš- 
kai, o žemaitiškai moko tik „Tėve mūsų“, „Sveika, 
Marija“, tikėjimo tiesų ir dešimties Dievo įsakymų. 


98 


Miestelėnai lietuviai pasakė (taigi vizitatoriui rūpi 
visuomenės požiūris į gimtąją kalbą): „Mūsų kalbos 
moka tiek, kiek pakanka mokyti būtinų dalykų“ 
(PEKULAS, p. 223—225). Kad vis dėlto XVI a. Žemaiti- 
jos bažnyčiose dirbančiam kunigui reikėjo išmokti lie- 
tuvių kalbą, patvirtina Varnių miesto Šv. Aleksandro 
bažnyčios klebonas, atvykęs vėlgi iš Plocko vyskupijos, 
Martynas Goslickis. Paklaustas dėl kalbos, atsakė: „Jau 
apie 20 metų esu Žemaitijoje ir gerai moku žemaičių 
kalbą“ (PEKULAS, p. 267). 

Iš viso to, ką užrašė T. Pekulo sekretorius, galima pa- 
daryti svarbią išvadą: Kontrreformacija susitelkė neleis- 
ti įsigalėti protestantams ir atkreipė dėmesį į tautines 
kalbas. Kaip žinoma, protestantai visą savo veiklą grin- 
dė tautinėmis kalbomis. Tridento Susirinkimas dirbo 
ne veltui. 

T. Pekulo vizitacija buvo labai reikalinga ir naudinga 
ir M. Giedraičiui. Nuncijus J. A. Kaligaris, o per jį pats 
popiežius Grigalius XIII, tridentinės reformos tęsėjas, 
buvo supažindinti, kokią vyskupiją iš savo pirmtako 
perima naujasis vyskupas, koks didelis ir sunkus dar- 
bas jo laukia. Be to, iš T. Pekulo daug ko, reikia manyti, 
galėjo pasimokyti ir pats M. Giedraitis, tiksliau suvokti 
praktinius Tridento Susirinkimo reikalavimus. Praėjus 
mėnesiui po T. Pekulo vizitacijos M. Giedraitis iš Vi- 
duklės nusiuntė Kaligariui laišką, kuriame rašo: 


Patyręs Jūsų Garbingiausiosios Prakilnybės palankumą ir 
malonę, kuri per Jūsų Garbingiausiosios Prakilnybės bylų 


99 


auditorių garbųjį poną Tarkvinijų Pekulą labai pagelbėjo val- 
dant šią Dievo man patikėtą vyskupiją ir vedant ją į geresnę 
būklę, Jūsų Garbingiausiajai Prakilnybei be galo dėkoju ir pa- 
žadu visada dėkosiąs. Taipogi drauge prisipažįstu esąs labai 
skolingas garbiajam ponui Tarkvinijui Pekului, — Jūsų Gar- 
bingiausioji Prakilnybė jį mano prašymu šiai vizitacijai ne- 
sunkiai paskyrė, — už didžiausią uolumą, kurį šiame reikale 
parodė, nė kiek negailėdamas triūso ir nepaisydamas jokių 
sunkumų, degdamas uolumu gelbėti sielas. Nes dėl šios jo ir 
katedros bažnyčios, ir likusiųjų parapinių [bažnyčių] vizita- 
cijos ir pertvarkymo jaučiu, kad man labai palengvėjo sąžinė 
(ligšiol rūpindamasis jų [bažnyčių] pertvarkymu ją turėjau 
gana apsunkintą), tad tikinu save, kad visos Dievui skirtos 
apeigos drauge su asmenimis, kurių vizitacija atlikta, sugrįš 
į geresnę būklę [...]. Taigi užbaigus šį reikalą, garbųjį poną 
Tarkvinijų pas Jūsų Garbingiausiąją Prakilnybę Varšuvon 
parsiunčiu sveiką ir gyvą. Vėl ir vėl kiek galėdamas dėkoju 
už šį žmogiškumą ir geranoriškumą, kurį man šiame reikale 
parodė Jūsų Garbingiausioji Prakilnybė; už visa tai triskart 
Didingiausias Dievas ir čia, ir ateityje Jūsų Garbingiausiajai 
Prakilnybei tebūna amžinas atlygis (PEKULAS, p. 313—315). 


ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS 
MERKELIS GIEDRAITIS 


Dabar laikas jau pakalbėti apie tą iškilų 
asmenį, su kuriuo Daukša gyveno ir dirbo vienas greta 
kito trisdešimt trejus metus. 

Didžiausią įtaką Daukšos lituanistinei veiklai turėjo 
Žemaičių vyskupas kunigaikštis Merkelis Giedraitis. 

1574 m. mirus vyskupui J. Petkevičiui, prasidėjo 
kova dėl naujo vyskupo paskyrimo. 

Toji kova atspindi labai būdingą Lietuvos ir Lenkijos 
bažnytinių ir apskritai politinių santykių bruožą — Lie- 
tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryžtą išlaikyti valsty- 
binį savarankiškumą po Liublino unijos (1569), sujun- 
gusios Kunigaikštystę ir Karalystę į vieną Abiejų Tautų 
Respubliką. Ryškų tokios politinės kovos pavyzdį ma- 
tome XVI a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai lietuviai 
į Vilniaus vyskupus nesutiko priimti lenko Bernardo 


101 


Maciejovskio, kaip ne Lietuvos piliečio. B. Maciejov- 
skis taip ir netapo Vilniaus vyskupu, nors to labai 
norėjo popiežius Klėmensas VIII ir valdovas Žygiman- 
tas Vaza. Ypač nepalenkiamas buvo Lietuvos kancleris 
Leonas Sapiega (2. IVINSKIS, p. 344—345). Šiam pasi- 
priešinimui vadovavo Žemaičių vyskupas, Respublikos 
senatorius Merkelis Giedraitis (LEBEDYS, p. 274). 
Bet prieš tai jam pačiam teko patirti tokios kovos peri- 
petijas: 1574—1576 m. dėl Žemaičių vyskupo vietos 
grumtis su lenku Jokūbu Voronieckiu. 

Į laisvą Žemaičių vyskupo vietą atsirado du kan- 
didatai, abu turintys valdovo Henriko Valua (pranc. 
Henri de Valois) nominaciją (paskyrimą) užimti tas 
pareigas, — Jokūbas Voronieckis ir Merkelis Giedraitis. 

J. Voronieckis buvo Lenkijos primo, t. y. Gniezno ar- 
kivyskupo, vyriausiojo Respublikos dvasininko, sese- 
rėnas. Jo kandidatūrą į Žemaičių vyskupus palaikė pats 
Lenkijos primas Jokūbas Uchanskis, popiežiaus nunci- 
jus Lenkijai ir Lietuvai italas Vincentas Laureo, o 
Romos Kurijoje (Vatikane) — sekretorius kardinolas 
Baltramiejus Galli, kuris į to kandidato pusę palenkė ir 
popiežių Grigalių XIII. Norint tapti vyskupu, neužteko 
valstybės valdovo nominacijos, dar reikėjo turėti elek- 
ciją (būti išrinktam vyskupijos kapituloje) ir — tai 
buvo paskutinis, lemiamas aktas — gauti popiežiaus 
konfirmaciją. Galų gale ji atiteko M. Giedraičiui. Šią ko- 
vą išsamiai ir dokumentuotai aprašė istorikas Zenonas 
Ivinskis (1908—1971) (2. IVINSKIS, p. 344—391). 


102 


M. Giedraičio pergalę lėmė Lietuvos pilietybė, lietuvių 
kalbos mokėjimas, įtakingiausių Lietuvos didikų 
Radvilų ir jėzuitų parama. J. Voronieckis Lietuvos 
pilietybės neturėjo, lietuvių kalbos nemokėjo. Be to, 
M. Giedraitis už savo oponentą buvo daug pranašesnis 
dorovės ir religingumo požiūriu. 

Giedraičių giminė Lietuvos istorijoje žinoma jau nuo 
XV a. Daugelis jos narių turėjo kunigaikščių titulus, 
kiti tapo bajorais. Keturi kunigaikščiai Giedraičiai, pra- 
dedant Merkeliu Giedraičių, iki XIX a. vidurio buvo 
Žemaičių vyskupai arba žemesnio rango dvasininkai. 
Kai kurie pasižymėjo civilinėse tarnybose ir kariuome- 
nėje. Būdinga, kad ilgainiui, ypač nuo XIX a., Giedrai- 
čiai įsijungė į lenkų kultūrą, laikė save lenkais, nepa- 
miršdami savo protėvių lietuviškos kilmės. Giedraičiai, 
nors ir kunigaikščiai, turtų neturėjo. 

XVI a. pradžios Lietuvos kronikose (Viduriniajame 
sąvade ir Plačiajame sąvade, arba Bychovco kronikoje) 
kunigaikštis Giedrius minimas pusiau legendiniuose 
pasakojimuose apie Traidenio laikus — XIII a. antrąją 
pusę. Pvz., Bychovco kronikoje rašoma, kad kunigaikš- 
tis Giedrius „įkūrė miestą ir praminė jį pagal savo var- 
dą Giedraičiais“ (LIETUVOS METRAŠTIS, p. 62). 

Iš tikrųjų istorinė giminės valdoma sritis buvo į rytus 
nuo Ukmergės, jos kaimynystėje, kur ir yra dabartiniai 
Giedraičiai (Molėtų raj.). Iš giminės vardų Giedrius, 
Giedrys, Giedraitis ir kilo vietovės pavadinimas. Vieto- 
vardis minimas Vokiečių ordino įsiveržimuose 1375 m. 


103 


į Lietuvą. Krokuvos universitete 1419—1433 m., taigi 
Vytauto laikais, pasirodo studentas „Giedraičių kuni- 
gaikštis Hermanas“, tapęs bakalauru. XV a. aktuose vis 
daugėja bajorų Giedraičių (2. IVINSKIS, p. 334—335). 
XV a. gyvenęs Mykolas Giedraitis, ne kunigaikščių gi- 
minės, 1544 m. paskelbtas palaimintuoju. Šiuo metu 
Lenkijos ir Lietuvos vyskupai siekia tos beatifikacijos 
patvirtinimo (LIETUVOS VYSKUPAI). 

Merkelio tėvas kunigaikštis Matas, gimęs apie 
1500 m., 1547 m. buvo Kernavės ir Maišiagalos vieti- 
ninkas (valdovo paskirtas valdytojas), paskui Giedrai- 
čių vėliavininkas (karinio dalinio vadas), 1560 m. 
minimas kaip Vilniaus vietininkas, dvaro maršalka 
(didžiojo maršalkos — tvarkos valdovo dvare prižiūrė- 
tojo — pavaduotojas). Mirė apie 1562 metus. Motina 
tikriausiai buvo kunigaikštytė Ona Krošinskytė. Kaip 
delegacijos narys, 1550 m. Matas Giedraitis vyko 
į Maskvą pas Ivaną Rūstųjį (2. IVINSKIS, p. 336). 

Apie Merkelį, gimusį apie 1536 m., atsiranda žinių 
tik tada, kai jis pradeda studijuoti universitetuose. Tuo- 
met buvo madinga pastudijuoti ne viename universi- 
tete. Taip darė ir M. Giedraitis. Pirmiausia kartu su bro- 
liu Kasparu 1550 m. buvo imatrikuliuoti (įrašyti į stu- 
dentų sąrašus) Karaliaučiaus universitete. Galėjo eiti 
penkioliktus metus, nes anais laikais tai buvo prakti- 
kuojama. Po dešimties metų jau be brolio įstojo į Vi- 
tenbergo universitetą — liuteronizmo lopšį ir tvirtovę. 
Pats M. Liuteris jau buvo miręs (1546), bet dar tebe- 


104 


gyveno liuteronybės tęsėjas P. Melanchtonas. M. Gied- 
raitis galėjo turėti žinių, kad Karaliaučiaus ir Vitenber- 
go universitetuose anksčiau studijavo nemažas būrelis 
lietuvių. Karaliaučiuje — M. Mažvydas, B. Vilentas, 
J. Zablockis, A. Jomantas, J. Bretkūnas, Vitenberge — 
A. Kulvietis, J. Zablockis, S. Rapolionis, J. Bretkūnas. 
Šios lietuvių studijos M. Giedraičiui turėjo būti žino- 
mos, nes, išskyrus J. Bretkūną, visi kiti buvo iš Lietu- 
vos Didžiosios Kunigaikštystės atvykę studijuoti į tuos 
universitetus, o netrukus mokslo keliai tiesiogiai suve- 
dė M. Giedraitį su vienu iš jų — J. Zablockiu. Atvykęs 
į Karaliaučiaus universitetą, negalėjo nežinoti, kad čia 
prieš penkerius metus (1545) profesoriavo A. Kulvietis 
ir S. Rapolionis. 

1560 m. vasarą M. Giedraitis ir dar vienuolika lietu- 
vių jaunuolių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės at- 
vyko studijuoti į dar vieną protestantišką universitetą 
— Tiūbingeną Vokietijoje. Devynių žymių lietuvių 
grupei vadovavo Jurgis Zablockis. 

J. Zablockis (apie 1510—1563), bajoras nuo Eišiškių, 
kartu su A. Kulviečiu ir S. Rapolioniu studijavo Kroku- 
voje (nuo 1528), paskui jo pavardę randame Vitenber- 
go, Karaliaučiaus, vėl Krokuvos universitetuose. Buvo 
A. Kulviečio bičiulis, bendradarbiavo su M. Mažvydu, 
jo darbo tęsėju B. Vilentu ir kitais pirmaisiais lietu- 
vių liuteronais. M. Mažvydo katekizme 1547 m. ir 
M. Mažvydo giesmyno II dalyje paskelbtas J. Zabloc- 
kio vertimas „Litanija naujai suguldyta“, o M. Mažvy- 


105 


do giesmyno II dalyje — dar ir M. Liuterio velykinė 
„Giesmė apie Kristaus iš numirusių prikėlimą“. Dirbo 
Lietuvoje (gal ir Lenkijoje) didikų vaikų mokytoju. Di- 
dikai J. Zablockį vertino, jis buvo populiarus, turėjo 
mokslinį magistro laipsnį. 

Tarp atvykusių į Tiubingeną jaunuolių buvo didikų 
Valavičių, Vesiolovskių, Korsakų, Kmitų, Skuminų (Tiš- 
kevičių) vaikų ir giminaičių (ALEKSANDRYNAS, 
p. 26). M. Giedraitis įrašytas pirmas. J. Zablockis imat- 
rikuliuojamas kaip viso būrelio mokytojas ir globėjas 
(lot. k. praeceptor). Čia jis su savo globotiniais gyveno 
apie trejus metus, buvo, beje, išvykęs į Šveicariją, kur 
aplankė patį evangelikų reformatų (kalvinistų) vadą Jo- 
ną Kalviną. Tais pačiais 1563 m. J. Zablockis mirė Tiu- 
bingene. 

Reikia manyti, J. Zablockis informavo M. Giedraitį 
apie pirmųjų lietuvių liuteronų veiklą ir iki to laiko 
M. Mažvydo išleistas tris pirmąsias lietuviškas knygas: 
„Katekizmusą“ (1547), „Giesmę šv. Ambrožiejaus bei 
šv. Augustino“ (1549) ir „Eormą krikštymo“ (1559). Tad 
M. Giedraičio studijos Karaliaučiuje, Vitenberge ir Tiu- 
bingene bei ryšiai su J. Zablockiu priartino kunigaikštį 
prie lietuviškosios protestantizmo šakos, tačiau netru- 
kus jam buvo lemta grįžti į katalikybę ir joje M. Dauk- 
šos lūpomis tarti toli nuskambėjusį lietuvišką žodį. 

Mirus J. Zablockiui M. Giedraitis, kaip ir daugelis ano 
meto didikų bei bajorų, 1563 m. išvyko į protestantišką 


106 


Leipcigo universitetą. Spėjama, kad į tuos visus keturis 
protestantiškus universitetus M. Giedraitį galėjęs siųsti 
Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada, Kunigaikštystės 
protestantų-kalvinistų vadas Mikalojus Radvilas Juoda- 
sis. Tuo laikotarpiu (1550—1565) kalvinizmas Lietuvo- 
je labai sparčiai plito. M. Radvilas Juodasis testamentu 
net buvo palikęs lėšų būsimam kalvinistų universitetui 
steigti. Kad ir kaip ten būtų, bet į šią stiprią srovę buvo 
patekęs ir M. Giedraitis. 

Grįžęs iš užsienio M. Giedraitis tapo valdovo Žygi- 
manto Augusto raštininku. Tuo laiku dvasinio Lietu- 
vos gyvenimo atmosfera ėmė sparčiai keistis. Netikėtai 
mirus M. Radvilui Juodajam, netrukus visi keturi jo sū- 
nūs grįžo katalikybėn. Pirmasis tai padarė vyriausias 
sūnus Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis 1567 m., 
vėliau didikai Katkevičiai ir kiti. Tais pačiais metais 
turėjo grįžti katalikybėn ir M. Giedraitis (2. IVINSKIS, 
p. 343). 

1571 m. Merkelis tapo kunigu, o 1572 m. Vilniaus 
vyskupas Valerijonas Protasevičius jį paskyrė Vilniaus 
vyskupijos prelatu kūstošu, t. y. vyskupijos kapitulos 
nariu, gyvenančiu prie katedros ir prižiūrinčiu bažny- 
čios turtą, liturginius drabužius, indus. 

Kaip minėjome, po J. Petkevičiaus mirties tarp lenko 
J. Voronieckio ir M. Giedraičio prasidėjo tikra kova dėl 
Žemaičių vyskupijos. Ją laimėjo M. Giedraitis. Svar- 
biausia toje kovoje yra tai, kad Lietuvos didikai, palai- 


107 


kydami M. Giedraičio kandidatūrą, rėmėsi argumen- 
tais, kurie pabrėžė Lietuvos valstybės savarankiškumą: 
indigenato (pilietybės) ir lietuvių kalbos mokėjimo. 

Pirmiausia reikėjo gauti valdovo paskyrimą, nes jį jau 
turėjo J. Voronieckis. Tuo tikslu M. Giedraitis 1575 m. 
pavasarį išvyko į Paryžių, kur buvo slapta iš Respub- 
likos pabėgęs valdovas Henrikas Valua. Nors jau iš- 
rinktas (1574) Prancūzijos karaliumi, bet dar buvo 
ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus 
sosto valdovas. M. Giedraitis Lietuvos senatorių vardu 
įgaliotas prašyti Henriką Valua grįžti į Respubliką 
(2. IVINSKIS, p. 352). Reikšdamas Lietuvos palankumą 
Henrikui Valua ir asmeniškai remiamas Prancūzijos 
jėzuitų, M. Giedraitis gavo ir valdovo paskyrimą (no- 
minaciją) į Žemaičių vyskupo vietą. Skubūs valdovo 
įpareigojimai neleido tada iš Prancūzijos vykti į Romą 
pas popiežių Grigalių XIII gauti ir paskutinės instanci- 
jos patvirtinimą (konfirmaciją). 

M. Giedraičiui grįžus į Lietuvą, prasidėjo aktyvi Lie- 
tuvos dignitorių veikla, kad šis reikalas galutinai būtų 
išspręstas M. Giedraičio naudai. 

Daugiausia įrodymų M. Giedraičio naudai pateikė 
Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1575 m. 
liepos mėnesį jis parašė du laiškus M. Giedraičio reika- 
lu: vieną popiežiui Grigaliui XIII, kitą popiežiaus nun- 
cijui Vincentui Laureo. Laiške popiežiui vyskupas 
Valerijonas aiškino, kad valdovas M. Giedraitį jau yra 
nominavęs, o Žemaičių vyskupijos kapitula išrinkusi 


108 


Žemaičių vyskupu. Vyskupas apibūdina Giedraitį kaip 
pasitikėjimo vertą vyrą, visus kitus pranokstantį pa- 
maldumu ir rimtumu. Jį palaiką Lietuvos luomai. Vale- 
rijonas pabrėžia, kad nominatas moka lietuviškai, 
todėl galės lengvai bendrauti su žmonėmis, juos mo- 
kyti, išklausyti vyskupo valdžiai pavestas išpažintis. 
„Aš pats, — rašo Vilniaus vyskupas, — pastoraciniame 
darbe Lietuvoje neturiu jokio kito bičiulio, išskyrus Že- 
maičių vyskupą, su kuriuo galėčiau pasitarti ar minti- 
mis pasikeisti. Dėl to man ir bet kuriam kitam Vilniaus 
vyskupui labai svarbu, kad į Žemaičių vyskupo sostą 
patektų toks asmuo, kuris tam sostui tarsi iš kito laivo 
ištiestų pagalbos ranką ir svariu savo sprendimu ištiki- 
mai paremtų Senate.“ (Visi vyskupai buvo Respublikos 
Senato nariai.) Laiške popiežiaus nuncijui Vincentui 
Laureo Vilniaus vyskupas remiasi ir aukščiausių Lietu- 
vos valstybės institucijų — kanclerio Mikalojaus Rad- 
vilo Rudojo bei Kunigaikštystės senatorių — nuomo- 
ne. Vyskupas prašo, kad nuncijus praneštų Šv. Sostui, 
t. y. popiežiui, jog „visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- 
tystės luomai yra susirūpinę, kad kas nors svetimas, į 
vyskupo sostą skiriamas, nepažeistų tėvynės įstatymų, 
ir todėl jie remia Pono Nominato, kaip vietinio, kandi- 
datūrą. Be to, jo nominacija jau yra patvirtinta antspau- 
dais ne tiktai jo Karališkosios Didybės Prancūzijoje, 
bet taip pat, Jo Didybei paliepus, ir Lietuvos Didžio- 
sios Kunigaikštystės kanclerio. Jis yra kapitulos iš- 
rinktas, mūsų pristatytas, o visų šios Kunigaikštystės 


109 


Senatorių tikruoju nominatu pripažintas“ (2. IVINSKIS, 
p. 355—356). Lietuvių kalbos mokėjimas, kaip labai 
svarbus argumentas M. Giedraičio naudai, pabrėžia- 
mas ir Žemaičių vyskupijos kapitulos laiške Grigaliui 
XIII. Tvirtai palaikė M. Giedraitį ir Lietuvos jėzuitai, 
susirūpinę liūdna katalikybės padėtimi Lietuvoje. Pir- 
masis Vilniaus jėzuitų kolegijos, įsteigtos 1570 m., rek- 
torius Stanislovas Varševickis, nors buvo lenkas, gimęs 
Varšuvoje, tais pačiais 1575 m. rašė Jėzuitų ordino ge- 
nerolui (vyriausiajam dvasininkui) Eberhardui Merku- 
rianui: „Garbingasis Tėve Kristuje, priderėtų per Jo 
Šventenybę [popiežių] sugėdinti tą, kuris pradėtų žygį 
prieš jų [lietuvių] Senato ir diduomenės teises ir lais- 
vę“. Tai, rašo S. Varševickis, pakenktų Apaštalų Sostui, 
Bažnyčiai ir katalikų tikėjimui, jau pradedančiam at- 
gimti Lietuvoje (2. IVINSKIS, p. 344). 

Pats M. Giedraitis taip pat rašė aukščiausiems katali- 
kų Bažnyčios hierarchams. Laiške minėtam jėzuitų ge- 
nerolui, kukliai prašydamas paremti jo kandidatūrą, 
priminė, kad jam lietuvių kalba yra įgimta (2. IVINS- 
KIS, p. 360). 

Vis dėlto turbūt M. Giedraičio labui labiausiai lėmė 
žymiausių Lietuvos didikų įsikišimas. Už jį stojo tuo 
metu Lietuvos valdovo rūmų maršalka, atsivertęs į ka- 
talikybę kalvinisto Mikalojaus Radvilo Juodojo vyres- 
nysis sūnus Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis 
(2. IVINSKIS, p. 379), taip pat Žemaitijos ir Kauno se- 
niūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis 


110 


maršalka, Vilniaus kaštelionas (antras pareigūnas po 
vaivados, pažodžiui — „pilininkas“) Jonas Jeronimas 
Katkevičius (2. IVINSKIS, p. 386). M. Giedraitį užtarė 
Romoje teologiją studijuojantis Vilniaus vyskupas 
koadjutorius (t. y. Valerijono Protasevičiaus pagalbi- 
ninkas), Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio jau- 
nesnysis brolis, būsimasis Vilniaus, paskui Krokuvos 
vyskupas, kardinolas, vienas Vilniaus universiteto stei- 
gėjų, pirmosios Vilniaus kunigų seminarijos įkūrėjas 
(1582) Jurgis Radvilas. Jis rėmė M. Giedraitį visos Lie- 
tuvos vardu (2. IVINSKIS, p. 388). Tuomet popiežius 
apsisprendė, ir Romos Kurija išsiuntė M. Giedraičiui 
brevę (popiežiaus raštą), datuotą 1576 m. sausio 16 d. 
Nuo tos dienos ir skaičiuojamas M. Giedraičio vysku- 
pavimas Žemaičių vyskupijoje (2. IVINSKIS, p. 387). 


* LA * 


Pastoracinį darbą apleistoje vyskupijoje M. Giedrai- 
tis pradėjo labai energingai. Į talką kvietėsi jėzuitus. 
Labai trūko kunigų, ypač mokančių lietuvių kalbą. 
Pradėjęs vyskupauti M. Giedraitis ėmė rūpintis steigti 
savo vyskupystėje kunigų seminariją, tačiau ji buvo 
įkurta tik vyskupaujant M. Giedraičio įpėdiniams — 
apie 1622 m. Varniuose (vysk. S. Kiška), po kelerių me- 
tų perkelta į Kražius (vysk. A. Vaina). Per 1576 m. 
Velykas įšventintas vyskupu ir iš Vilniaus vyskupo Va- 
lerijono gavęs keletą lietuviškai mokančių kunigų, 


111 


M. Giedraitis, lydimas Vilniaus jėzuito lenko Mikalo- 
jaus Sedkovskio, jau pramokusio lietuviškai, tų metų 
vasarą apvažiavo apleistą vyskupiją. M. Sedkovskis Že- 
maitijoje dirbo vienerius metus. Vyskupijoje tuo laiku 
buvo tik 18—20 kunigų (2. IVINSKIS, p. 304, 407). Vė- 
liau vyskupui sielovados darbe padėjo žymūs jėzuitai, 
pvz., lietuviškai išmokęs Vilniaus universiteto 
teologijos profesorius portugalas Emanuelis de Vega 
(2. IVINSKIS, p. 365). 

Svarbiausias uždavinys, kaip minėjome, buvo kuo 
greičiau iš vietinių jaunuolių, mokančių lietuvių kalbą, 
parengti kunigų. Protestantų įbaugintiems M. Giedrai- 
tis įkvėpė drąsos. Jis prašė jėzuitų įsteigti Žemaičių vys- 
kupijoje kunigų seminariją, bet jėzuitai dar nepajėgė 
to padaryti (2. IVINSKIS, p. 392). Tačiau sumanus vys- 
kupas rado'išeitį. Į Alsėdžius, kurie priklausė Žemaičių 
vyskupams ir buvo jų nuolatinė rezidencija, jis sukvie- 
tė būrelį gabių jaunuolių ir ėmė juos mokyti kunigys- 
tės. Pats M. Giedraitis, nors studijavo keturiuose uni- 
versitetuose, mokslinio laipsnio neturėjo. Kai Romoje 
kardinolai tvirtino jo kandidatūrą į Žemaičių vysku- 
pus, pasakyta tik, kad M. Giedraitis yra išėjęs kanonų 
(bažnytinės) teisės ir teologijos mokslus (2. IVINSKIS, 
p. 387). M. Merkelio vyskupavimo pabaigoje, 1609 m., 
Žemaičių vyskupijoje jau buvo 50 parapijų. Vadinasi, 
jis rado ir parengė keliasdešimt lietuvių kalbą mokan- 
čių kunigų. Dalis tų, kurie mokėsi pas M. Giedraitį, vė- 
liau tapo žymiais Bažnyčios veikėjais, pvz., Žemaičių 


112 


vyskupas sufraganas (vyskupo pavaduotojas, pavysku- 
pis) Jonas Kazakevičius, susigrąžinęs per teismus ne- 
mažai protestantų užimtų bažnyčių ir kitokio turto, 
taip pat M. Geišas Elijaševičius, Žemaičių vysku- 
pas, garsėjęs lietuviškai sakomais pamokslais, ir kt. 
(2. IVINSKIS, p. 392). Taigi M. Giedraitis sugebėjo išug- 
dyti naują, lietuvių kunigų kartą. Šaltiniai liudija, kaip 
jis pats klausydavo išpažinčių, vizituodavo tolimas pa- 
rapijas ir t. t. Yra duomenų, kad vyskupas iš savo lėšų, 
kartais jų gaudamas ir iš valdovo Žygimanto Vazos, 
ragindamas ir didikus negailėti bažnyčių statybai fun- 
dacijų, pastatydino vyskupijoje 12 bažnyčių: Akme- 
nėje, Darbėnuose, Gargžduosė, Josvainiuose, Nevarė- 
nuosę, Palangojė, Rietavė, Skuodė, Telšiuosė, Užven- 
tyje, Vainutė, Žviūgiuose. Ypatingą dėmesį kreipė į 
bažnytinį giedojimą (lotynų kalba), surinko nemažą 
giedotojų būrį, su kuriuo net buvo atvažiavęs į Vilnių 
1597 m. per Didžiąją savaitę. Žemaičiai čia giedojo per 
visas priešvelykines pamaldas (2. IVINSKIS, p. 393). 
M. Giedraitis, kaip vyskupas, buvo ir Respublikos Se- 
nato narys, bet sugebėjo suderinti dvasinę ir politinę 
veiklą. Buvo Lietuvos valstybės savarankiškumo šali- 
ninkas. Yra žinoma vėlesnė Vilniaus universiteto nuo- 
monė apie Žemaičių vyskupo vaidmenį valstybės 
gyvenime. Teigiama, kad jei kartais vyskupas Respub- 
likos seime ir nedalyvaudavo, tai Senato ir valdovo 
prašymu savo nuomonę turėdavo išdėstyti raštu — 
toks didelis buvo jo autoritetas (2. IVINSKIS, p. 313). 


S 113 


M. Giedraičio veiklos Žemaičių vyskupijoje laikotar- 
pis dažnai vadinamas antruoju šio krašto krikštu. Ra- 
do vyskupiją suirusią, pasimetusią tarp dviejų konfesi- 
jų — katalikybės ir protestantizmo, dvasininkiją apsi- 
leidusią, o paliko ją sutvirtėjusią, iš esmės grįžusią 
katalikybėn. Tesėjo savo pasižadėjimą, duotą 1575 m. 
laiške jėzuitų generolui Eberhardui Merkurianui, pra- 
šydamas paremti jo kandidatūrą Romos Kurijoje: 
tapdamas vyskupu, „nieko daugiau netrokštu, kaip 
Dievo garbės ir naudos tai vyskupijai, kuriai, padeda- 
mas Dievo, kalba [lietuvių], kuri man yra įgimta, ir ki- 
tomis išorinėmis priemonėmis sieksiu ne žemiško 
labo...“ (2. IVINSKIS, p. 313). 

Didžiulis vyskupijos ganytojo darbas, senatoriaus 
veikla dar neatspindi šios asmenybės istorinės progra- 
mos. M. Giedraitis sugebėjo remti tuos kultūros veikė- 
jus, kurie tarsi pradeda naują epochą Lietuvoje. Pir- 
miausia, žinoma, Daukšą — žymiausią lietuvių kalbos, 
o kartu ir tautos teisių gynėją, naujų tautinių idėjų 
skleidėją. Dar ir mozūrą Motiejų Stryjkovskį, pirmo- 
sios spausdintos Lietuvos istorijos — „Kronikos“ auto- 
rių. Vyskupas buvo jų abiejų mecenatas, jie abu pri- 
klausė ganytojo vadovaujamai kapitulai. Lietuvių tau- 
tinės kultūros požiūriu didžiausia padėka Žemaičių 
vyskupui ir kunigaikščiui turi būti reiškiama už tai, kad 
jis ėjo drauge su Daukša. Iš tikrųjų Daukšos „Postilės“ 
lenkiškąją „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“ galima lai- 
kyti tarsi ir paties M. Giedraičio patriotiniu testamentu 
(2. IVINSKIS, p. 315). 


ŽEMAIČIŲ VYSKUPIJOS 
KANAUNINKAS ISTORIKAS 
MOTIEJUS STRYJKOVSKIS 


Maždaug dešimt metų Daukša gyveno Var- 
niuose kartu su žymiu Lietuvos ir Lenkijos istoriku bei 
poetu, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos auto- 
riumi lenku Motiejumi Stryjkovskiu. Jis gimė Lenkijoje 
1547 m., mirė apie 1593 m. tikriausiai Lietuvoje 
(1586 m. dar minimas kaip Žemaičių kanauninkas ir 
Jurbarko klebonas). Baigė tik parapinę, tiesa, gerą mo- 
kyklą, tačiau, būdamas labai gabus, savarankiškai pa- 
siekė aukštą išsilavinimo lygmenį. Apie savo Bžezinos 
parapinę mokyklą rašė jau būdamas pripažintas istori- 
kas. Vaikystėje jam galvą sutrenkė varpas, tačiau sėk- 
mingai ėjo karo tarnybą, labai našiai dirbo mokslo 
ir poetinės kūrybos srityse. Atvykęs į Lietuvą tarnavo 
kariuomenėje valstybės rytinėje dalyje — Vitebske, ku- 
ris tada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 


115 


ir Livonijoje. Po to su Lenkijos pasiuntinių grupe pa- 
buvojo Turkijoje, lankėsi Balkanų šalyse. Vėl grįžęs į 
Lietuvą apsistojo Sluckė pas kunigaikštį Jurgį Olelkai- 
tį, kilusį iš Gediminaičių. Olelkaičiai labai domėjosi sa- 
vo lietuviška kilme ir Lietuvos valstybės praeitimi. Dar 
Vitebske M. Stryjkovskis susidomėjo Lietuvos istorija 
ir ėmė kaupti medžiagą, reikalingą jai nušviesti — tiek 
rankraščius (kronikas, metraščius), tiek spausdintus is- 
toriografinio pobūdžio leidinius. Tęsė darbą globoja- 
mas Jurgio Olelkaičio. 1578 m. mirus kunigaikščiui 
M. Stryjkovskis, ar pakviestas, ar kieno rekomenduo- 
tas, atsidūrė pas kitą mecenatą — Žemaičių vyskupą 
M. Giedraitį. M. Stryjkovskis eilėmis jau buvo parašęs 
lenkų kalba pirmąjį Lietuvos istorijos variantą, kurį pa- 
vadino „Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų 
tautos pradžią, kilmę ir narsą, karžygiškus darbus ir 
vidaus reikalus“. Toliau perdirbinėdamas ir plėsdamas 
šį rankraštį, M. Stryjkovskis per porą metų sukūrė nau- 
ją Lietuvos istorijos veikalą ir, gavęs valdovo Stepono 
Batoro teisę jį spausdinti, 1582 m. Karaliaučiuje jį 
išleido, pavadinęs: „Niekad anksčiau šviesos 
nemačiusi Lenkų, Lietuvių, Žemaičių ir 
visos Rūsios kronika“. Ji parašyta taip pat len- 
kų kalba ir apžvelgia įvykius nuo tariamo romėnų at- 
vykimo į Lietuvą pirmaisiais amžiais po Kristaus iki 
Liublino unijos imtinai (1569). Veikalą sudaro du to- 
mai, suskirstyti į 25 knygas. Jame gausu dedikacijų bei 
kitokių prakalbų, eilių. Pirmoji dedikacija lotynų kalba 


116 


skirta valdovui Steponui Batorui, antroji — Vilniaus 
vyskupui Jurgiui Radvilui, trečioji — kunigaikščiams 
Olelkaičiams, mirusio M. Stryjkovskio mecenato Jurgio 
Olelkaičio sūnums, ir t. t. Antroji knyga prasideda de- 
dikacija Merkeliui Giedraičiui (lotynų kalba), kurioje 
autorius save vadina vyskupo klientu. Iš tikrųjų „Kro- 
nikos“ autorius ir buvo Žemaičių vyskupo klientas, nes 
šis jį aprūpino materialiai: suteikęs žemuosius šventi- 
mus, išrinko Žemaičių kanauninku — kapitulos (vys- 
kupo tarybos) nariu, vėliau dar davė turtingą Jurbarko 
parapiją. Taip vyskupas elgėsi todėl, kad jam buvo la- 
bai svarbu turėti lietuviams palankų Lietuvos istorijos 
veikalą. Iki tol tebuvo tik rusėnų kalba parašytos kro- 
nikos, bet jos nebuvo spausdinamos, plito negausiais 
nuorašais. Be tokio veikalo sunku buvo įsivaizduoti 
Lietuvos didikų ir bajorų pastangas po Liublino unijos 
saugoti Lietuvos savarankiškumą. Kito tokio istoriko 
erudito, pasišventusio aiškiam tikslui — iškelti Lietu- 
vos praeitį iš „apniukusios nakties“, tuomet Lietuva ne- 
turėjo. 

Kaip istorikas, M. Stryjkovskis patyrė didelį Renesan- 
so poveikį. Jam Antikos įžymybių išmintis neginčija- 
ma. Dedikacijoje Steponui Batorui remiamasi Cicero- 
no, pasakiusio, kad istorija — gyvenimo mokytoja 
(historia est magistra vitae), autoritetu. Dedikacijoje Jur- 
giui Radvilui teigiama, kad tautos brandą rodo savos 
istorijos pažinimas. Per istoriją susipažįstama su pra- 
eitimi, taigi žmonės gali geriau tvarkyti dabartį ir 


117 


numatyti ateitį, jie privalo kurti istoriją. Žmogus turi 
būti stipresnis už likimą. Tokie samprotavimai rodo re- 
nesansinę Žmogaus ir istorijos sampratą. 

Dar būdamas toli nuo Varnių — Vitebske, Livonijo- 
je, Slucke, M. Stryjkovskis susidurdavo su lietuvių kal- 
ba. Tai rodo gana dažnai vartojami lietuviški žodžiai, 
posakiai, pvz., jau minėtoje eiliuotoje Lietuvos istorijo- 
je („Apie garbingos...“). M. Stryjkovskiui buvo aišku, 
kad baltai ir slavai — skirtingos kilmės ir kalbos tautos. 
Praeityje garbingos lietuvių tautos kunigaikščiai sukū- 
rė galingą valstybę. M. Stryjkovskis eiliuotame rankraš- 
tyje („Apie garbingos...“) priekaištavo lietuviams, kad 
negerai daro išsižadėdami protėvių, kilusių iš romėnų, 
kalbos: 


Kitų lotyniškų žodžių vardinti daugiau nenoriu, 
Nes matau, kad jums savos lietuvių kalbos jau mokytis 
gėda, 

Senųjų protėvių kovos išsižadėjote 

Ir netenkate to, ką kruvinu kardu jie buvo laimėję. 

Gera būtų, jei sava kalba tarp jūsų gyvuotų, 

Nes jūsų sostui totorius ir maskvėnas tarnavo. 
(KUOLYS, p. 88) 


Tačiau M. Stryjkovskis linkęs manyti, kad istorinis 
kelias lietuvių sukurtą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštys- 
tę, tą lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautą, veda į bendrą 
ateitį su Lenkijos Karalyste, istorijos pašaukta burti vi- 
sus slavus. 


118 


Lietuvos valstybės ir tautos praeities aukštinimas, ra- 
ginimas saugoti savo valstybingumą žadino lietuvišką 
ir apskritai pilietišką patriotizmą. Tai padėjo tokiems 
kaip Daukša, M. Giedraitis ginti tautos ir valstybės in- 
teresus. 

Renesanso epochos Lietuvos autoriai (XVI a.) istori- 
nes asmenybes mėgo lyginti su žinomais Antikos hero- 
jais. Taip daro ir M. Stryjkovskis. Algirdą jis prilygina 
Hanibalui, o labiausiai aukština Vytautą: jis buvęs He- 
raklis jėga, Leonidas drąsa, Krezas turtingumu. 

Pirmoji spausdinta Lietuvos istorija Lietuvai labai 
reikšminga. Ji padėjo stiprėti Lietuvos istoriografijai 
XVII a. ir gimti lietuvių kalba rašomiems istorijos vei- 
kalams. XVII a., remdamasis M. Stryjkovskio „Kroni- 
ka“, žymus lietuvių istoriografas Albertas Kojalavičius- 
Vijūkas lotynų kalba parašė dviejų dalių savo „Lietu- 
vos istoriją“. O S. Daukantas kaip patikimu šaltiniu 
„Kronika“ rėmėsi visuose XIX a. pirmoje pusėje savo 
lietuviškai parašytuose keturiuose veikaluose. 

M. Stryjkovskiui, kaip Renesanso Epochos žmogui, 
buvo būdingas pažinimo troškimas, empirizmas — vis- 
ką norėjo pats patirti ir patikrinti. Pabuvojęs daugelyje 
šalių, gerai pažino ir Lietuvą. Tyrė Baltijos pakrantę, 
norėdamas pamatyti tas vietas, kur kadaise, jo many- 
mu, su Palemonu (arba P. Libonu) išsikėlė atvykę kil- 
mingi romėnai. Kopė į Birutės, Kęstučio žmonos, kalną 
Palangoje. Pats rašo, kad dažnai buvodavo valstiečių 


119 


šventėse Latvijoje, Žemaitijoje, Lietuvoje, Prūsijoje, 
klausydavosi liaudies dainų ir pasakų. Štai vienas iš jo 
aprašymų, liudijantis, kad „lig šiolei mažai težinoma 
apie Dievą“. Čia aprašyta pabaigtuvių šventė tikriau- 
siai Rytų Lietuvoje. Dainuojamos turbūt sutartinės 
(JONYNAS, p. 117): 


Svarbiausia tų pagonių šventė, kuri tebėra išlikusi kai ku- 
riuose Lietuvos, Žemaitijos, Livonijos, Kuršo ir Rusų kraš- 
tuose, švenčiama spalio mėnesio pabaigoje, kada jau visi ja- 
vai nuimti ir suvežti į klojimus. Tada vienoje troboje ruošia- 
ma sudėtinė vakarienė, į kurią susirenka visi su žmonomis, 
vaikais ir tarnais dažnai iš trijų keturių kaimų. Stalas paden- 
giamas šienu, o kitur rankšluosčiu, ant jo padedama keletas 
kepalų duonos ir ant keturių kampų pastatomi keturi dideli 
indai alaus. Po to atvedamas veršis ir telyčia, avinas ir avis, 
ožys ir ožka, meitėlis ir kiaulė, gaidys ir višta, žąsinas ir žąsis, 
ir kitų valgiui tinkamų naminių gyvulių bei paukščių patinas 
ir patelė. Visa tai aukodami savo dievui Žėmininkui, jie už- 
muša tokiu būdu. Iš pradžių jų burtininkas, arba pagonių 
vaidila, paprastas kaimietis, sukalbėjęs įprastas užkeikimų 
maldas, pradeda lazda mušti kurį nors gyvulį per galvą, pil- 
vą, nugarą, kaklą ir kojas, sakydamas: „Tai tau, o Žemininke, 
mūsų dieve! aukojame ir, tai darydami, tau dėkojame, kad 
praėjusiais metais mus išsaugojai sveikus, pilnus visokių gė- 
rybių, javų ir turto, malonėjai apginti nuo ugnies, geležies 
[karo], maro ir visų mūsų priešų“. Tai atlikę, aukojamų gy- 
vulių mėsą ir paukščius verda, kepa ir čirškina, o susėdę prie 
stalo, valgo, bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, atpjo- 


120 


vęs kiekvieno valgio ar paukščio gabaliuką, meta po stalu, 
ant krosnies, po suolais ir į kiekvieną namo kampą, sakyda- 
mas: „Tai tau, o Žemininke, mūsų dieve! malonėk priimti 
mūsų aukas ir tų valgių paragauti“. Valgo ir geria iki apsiri- 
jimo, po kiekvieno valgio ir gėrimo, vis kviesdami Žeminin- 
ką, moterys ir vyrai ilgus trimitus pučia, vienas į kitą žiūrė- 
dami dainuoja (KRAŠTAS IR ŽMONĖS, p. 70—71). 


Atrodo, kad M. Stryjkovskis, atvykęs į Žemaitiją, ben- 
draudamas su M. Giedraičiu, Daukša, keliaudamas po 
Baltijos pajūrį, Kuršių neriją, Žemaitiją, Aukštaitiją, 
pramoko lietuvių kalbos. Mat jo „Kronikoje“ yra ne tik 
pavienių lietuviškų žodžių ar posakių, bet ir nedidelių 
išbaigtų tekstelių. M. Stryjkovskis rašo net apie 
XIII-XV a. dainas, siedamas jas ir su istoriniais, ir su 
legendiniais kunigaikščiais. Bet nebūtina viskuo tikėti: 
autorius turėjo lakią fantaziją. Pvz., XVI a. pradžios 
metraščiuose minima, kad lietuviai garbino kunigaikš- 
čio Kukovaičio motiną (LIETUVOS METRAŠTIS, p. 51). 
M. Stryjkovskis teigia, kad jie dainavo dainas jos gar- 
bei. Toks aiškinimas gali būti per drąsus. 

Sudėtingas kitas atvejis. M. Stryjkovskis lietuviškai 
cituoja, išlaikydamas liaudies dainai būdingą eilėdarą, 
posmą apie Giedraičių kunigaikštį Daumantą, gyve- 
nusį XIV a. ir tarnavusį Kęstučiui. Jis buvęs Gurdos 
Gentvilaičio sūnus. 

Atrodo, nekelia abejonių lietuviškai užrašyto anek- 
doto autentiškumas. Tai pirmas spausdintas lietuviš- 


121 


kas anekdotas. M. Stryjkovskis rašo, kad neseniai Kau- 
ne Didijį penktadienį pamokslininkas kalbėjo apie 
Jėzaus Kristaus nukankinimą. Ėmė vaizduoti Kristaus 
plakimą. Tada žemaitis klausia: 


— O ką tatai muši, kunigas? 

— Poną Dievą. 

— Ar aną, kuris mumus padarė piktus rugius? 

— Aną. 

— Gerai, mielas kunige, plak šitą dievą, piktus mumus da- 
vė rugius! 


Tokių anekdotų apie žemaičių krikštą, be abejo, būta 
ir daugiau. Jau senieji Lenkijos istorikai (J. Dlugošas, 
M. Miechovita) buvo užrašę pasakojimą, kaip žemaitis 
per Žemaitijos krikštą 1413 m. nenorėjo patikėti kuni- 
go pasakojimu apie pasaulio sutvėrimą. Krikštyti že- 
maičių buvo atvykęs ir pats Jogaila. Kai lenkas kunigas 
per vertėją ėmė kalbėti apie pasaulio sutvėrimą, vienas 
pagyvenęs žemaitis tarė karaliui Jogailai (Žemaitiškai): 

— Velnia žin, tasai kunigs melūj, mylastyvas kara- 
liau! 

Mat, kaip toliau lenkiškai aiškina M. Stryjkovskis, 
žemaitis sakęs, kad tarp mūsų daug senesni žmonės 
nematė pasaulio sutvėrimo, o kaip tas nesenas lenkų 
kunigas ką gali žinoti — niekus jis plepa. Ką gi, apie 
žemaičius niekad netrūko anekdotų, bet mums svarbu, 
kad šitaip lietuvių kalba pamažu skynėsi kelią į pasau- 
lietinius raštus. 


122 


Poetas, karys, piešėjas ir istorijos tyrinėtojas, nepa- 
prastas darbštuolis, keliautojas ir etnografas, tikrai re- 
nesansiška asmenybė M. Stryjkovskis parašė veikalą, 
kuriame apstu grožinės literatūros pradmenų. Nemaža 
epizodų, poskyrių parašyta eilėmis, pvz., eilėmis apra- 
šytas Žalgirio mūšis. Tai jau nedidelė poema. Autoriaus 
portretas, įdėtas į „Kroniką“, neprimena kanauninko: 
viena ranka ant kalavijo (tai reiškia, kad čia bajoras ir 
karys), o kita ant knygos (šviesuolis, humanistas, isto- 
rikas, poetas). 

Yra pagrindo manyti, kad M. Stryjkovskis, bendrau- 
damas su Daukša, daugeliu su lietuvių tauta susijusių 
klausimų galėjo pasikonsultuoti. Antra vertus, jo Var- 
nių kolega, atsidėjęs mokslui, Daukšai galėjo būti sek- 
tinas pavyzdys (LEBEDYS, p. 60). 


A. ROTUNDO VEIKLA 


Vienas aktyviausių ir įtakingiausių kataliky- 
bės gynėjų Lietuvoje buvo mūsų jau minėtas Vilniaus 
vaitas (miestiečių vadovas) Augustinas Rotundas (tikr. 
pavardė Mieleskis). Gimė apie 1520 m. Lenkijoje, mirė 
1582 m. Vilniuje. Nėra jokios abejonės, kad su juo ne 
kartą buvo susitikęs M. Giedraitis, kuris, kaip valstybės 
Senato narys, dažnai lankydavosi Vilniuje, be to, juos 
abu jungė intensyvi katalikiška veikla. 

A. Rotundas gimė miestiečio šeimoje, tačiau už dide- 
lius nuopelnus valstybei valdovas Žygimantas Augus- 
tas 1568 m. jam suteikė bajorystę. Mokslus eiti pradėjo 
Lenkijoje, paskui dar studijavo Vokietijos ir Italijos uni- 
versitetuose. Grįžęs į Krokuvą, tęsė darbą Žygimanto 
Senojo raštinėje, o po jo mirties (1548) tapo naujojo val- 
dovo Žygimanto Augusto sekretoriumi. Tuo metu 


124 


Krokuvoje plėtėsi protestantų sąjūdis. Tai kėlė didelį 
A. Rotundo nepasitenkinimą. Ypač jis piktinosi pirmai- 
siais katalikų kunigais apostatais, t. y. perėjusiais į pro- 
testantizmą. Jie, nusimetę sutanas, ėmė skelbtis naujo- 
jo tikėjimo apaštalais. 1551 m. vasarą A. Rotundas jau 
buvo Vilniuje. Prasidėjo reikšmingiausias A. Rotundo 
gyvenimo etapas. 32 metus Vilniaus vaito įtaka politi- 
niam, kultūriniam, religiniam gyvenimui, teisės raidai 
buvo didžiulė. Vaitai vadovavo miestiečių teismams, 
buvo tiesiogiai pavaldūs vaivadoms. A. Rotundui atvy- 
kus į Vilnių, Daukša ėjo mokslus Lietuvoje ar užsienyje. 

Vilniuje didėjo lenkų tautybės intelektualų, koks 
buvo ir A. Rotundas, vaidmuo. Bet kultūriniame gyve- 
nime tekėjo ir lietuviška srovė. Tuo laiku jau buvo nu- 
trūkusi lietuvių humanistų, priėmusių liuteronybę, 
Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Rapolionio veikla (abu 
mirė 1545 m.), bet dar veikė liuteronas Jurgis Zabloc- 
kis. Martynas Mažvydas, prieš keletą metų (1546) išvy- 
kęs į Prūsijos Kunigaikštystę, Karaliaučiuje jau buvo 
išleidęs dvi pirmąsias lietuviškas knygas — „Katekiz- 
musą“ ir „Giesmę šv. Ambrožiejaus“. 

Plačiai buvo diskutuojami politiniai klausimai. XVI a. 
viduryje lietuvis bajoras nuo Maišiagalos Vaclovas 
Mikalojaitis, Lietuvos kanclerių sekretorius ir diploma- 
tas, įteikė Vilniuje Žygimantui Augustui lotyniško trak- 
tato rankraštį — „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų 
papročius“. Autorius, plėtodamas Lietuvos kronikų tei- 
ginius, įrodinėjo lietuvių kilmę iš romėnų, pateikė nau- 


125 


jų argumentų (lietuvių ir lotynų kalbų panašumas bei 
kita), reikalavo Lietuvoje vykdyti socialines ir kultūri- 
nes reformas, pvz., atsisakyti raštvedyboje svetimos lie- 
tuviams rusėnų kalbos ir steigti lotyniškas gimnazijas 
(MYKOLAS LIETUVIS, p. 49). Labai panašiai apie lietu- 
vių kilmę vėliau rašė ir A. Rotundas. Vilniaus vaitu iki 
gyvos galvos Žygimantas Augustas paskyrė A. Rotun- 
dą 1552 m. Vaitas gerai sutarė su Lietuvos kancleriu ir 
Vilniaus vaivada Mikalojumi Radvilu Juoduoju, nors 
pastarasis buvo atkaklus kalvinizmo šalininkas ir pla- 
tintojas Lietuvoje. A. Rotundas iki gyvos galvos gavo 
valdyti Stakliškių seniūniją. 

A. Rotundas bičiuliavosi su 1551 m. iš Lenkijos į Lie- 
tuvą atvykusiu ispanų kilmės teisininku, katalikų baž- 
nyčios veikėju ir poetu Petru Roizijumi (gimė apie 
1501 Ispanijoje—mirė 1571 Vilniuje). Kaip minėjome, 
P. Roizijus iš pradžių dirbo Žemaičių vyskupijoje, bu- 
vo jos kanauninkas ir Kražių klebonas, 1561 m. sudarė 
Žemaičių vyskupijos kapitulos nuostatus, galiojusius ir 
Daukšos laikais. Sakėme, kad 1580 m. Kražių bažny- 
čios altarista buvo paskirtas Daukša. 

A. Rotundas dirbo komisijoje, kuri parengė Antrąjį 
Lietuvos Statutą (1566). Vilniuje jis rūpinosi unijos su 
Lenkija problemomis. 1569 m. dalyvavo Liublino sei- 
me, palaikė Lietuvos reikalavimus. Ten paskirtas į Tre- 
čiojo Lietuvos Statuto rengimo komisiją. Trečiasis Sta- 
tutas išspausdintas Vilniuje 1588 m. 


126 


A. Rotundas buvo vienas aktyviausių Lietuvos Di- 
džiosios Kunigaikštystės, o paskui (po Liublino unijos) 
ir Abiejų Tautų Respublikos Kontrreformacijos veikė- 
jų. Jis artimai bendravo su Vilniaus vyskupu Valerijo- 
nu Protasevičiumi, abu negailėjo pastangų, kad grei- 
čiau į Lietuvą būtų atkviesti jėzuitai ir Vilniuje įsteigta 
jų vadovaujama kolegija. 

Pareigos vertė A. Rotundą dažnai būti su valdovu 
tiek Vilniuje, tiek ir vykti į Lenkiją, nes Žygimantas 
Augustas labai pasitikėjo vaitu. 1571 m. pakviestas į 
Varšuvą A. Rotundas surašė valdovo testamentą. Puiki 
Žygimanto Augusto biblioteka, buvusi Vilniaus Žemu- 
tinėje pilyje, atiteko Vilniaus jėzuitų kolegijai. 

Vaito namai Vilniuje buvo svetingi, bet svečių ratą 
ribojo tikėjimo skirtumai. Daugiausia lankėsi Jėzaus 
Draugijos nariai. Dažnas svečias buvo garsus lenkų jė- 
zuitas Petras Skarga (1536—1612), 1573—1584 m. gy- 
venęs Vilniuje, paskutinis Vilniaus jėzuitų kolegijos ir 
pirmasis Vilniaus universiteto rektorius. Laukiamas 
svečias buvo ir kalvinistas Andrius Volūnas (apie 
1530 Lenkijoje—1610 Bijutiškėse, dabar Baltarusija). 
Jie net bendradarbiavo, vienijami intelektinių interesų, 
kuriems teikė pirmenybę prieš religinių įsitikinimų 
skirtumus. Tai ano meto Lietuvos gyvenimui būdinga 
religinė tolerancija. Su Radvilų namais netrukus A. Ro- 
tundą susiejo į katalikybę grįžę jau minėti keturi kalvi- 
nisto Mikalojaus Radvilo Juodojo sūnūs. Jurgis Radvi- 
las, tada Vilniaus vyskupas, 1582 m. Vilniuje įkūrė 


127 


pirmąją kunigų seminariją, kurioje būtų auklėja- 
mas „tam tikras jaunuolių lietuvių bei rusėnų skaičius“ 
(LIETUVOS MOKYKLA, p. 156). Įkūrimo aktą pasirašė 
ir A. Rotundas. 

A. Rotundas, tikriausiai Žygimanto Augusto pavedi- 
mu, lotynų kalba buvo pradėjęs rašyti Lietuvos istori- 
ją, tačiau dėl kitų labai svarbių darbų rašymą nutrau- 
kė. Dalį šaltinių perdavė Motiejui Stryjkovskiui. Reikia 
manyti, kad šis buvo juos atsivežęs ir į Varnius, nes 
sakosi medžiagos turėjęs tiek, kad nebūtų tilpę į veži- 
mą (LEBEDYS, p. 126). 

A. Rotundui priskiriamas 1565 m. ar kiek vėliau ano- 
nimiškai lenkų kalba išleistas publicistinis traktatas 
„Lenko pasikalbėjimas su Lietu- 
viu“. Tame traktate atsispindi karšta polemika dėl Lie- 
tuvos ir Lenkijos unijos Liublino seimo išvakarėse. 
Traktate ginami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 
interesai, nagrinėjamos kliūtys tokiai unijai sudaryti. 

Akstinas tam traktatui parašyti buvo būtinybė greit 
reaguoti į žymaus lenkų publicisto Stanislavo Ože- 
chovskio (1513—1566) traktatą, pavadintą lotynišku 
žodžiu „Ouincunx“, kuris reiškia taisyklingą keturkam- 
pę piramidę, t. y. figūrą, kurios pagrindą sudaro tai- 
syklingas ketūrkampis, o šonai yra keturi taisyklingi 
trikampiai, turintys bendrą viršūnę. Lietuviškai šis 
traktatas dar vadinamas tiesiog „Piramide“, kartais 
„Penktainiu“. Pagrindinis klausimas, kurį įrodinėja 
tvirtas katalikas S. Ožechovskis, yra teiginys, kad Len- 


128 


kijos Karalystėje aukščiausią valdžią privalo turėti dva- 
sininkas. Ta „Piramidė“ parodo Lenkijos valstybės 
modelį: keturi pagrindo kampai — tai karalius, dvasi- 
ninkas, altorius ir tikėjimas, o viršūnė — apaštalų baž- 
nyčia, kitaip tariant, popiežius. 

Aiškindamas savo teiginius, S. Ožechovskis ima ly- 
ginti Lietuvą ir Lenkiją. Pradeda visapusiškai niekinti 
Lietuvą, nes ji esanti ne karalystė, o tik kunigaikštystė. 
Klausimas buvo labai aktualus, nes traktatas adresuo- 
tas Lenkijos pasiuntiniams 1563—1564 m. Varšuvos sei- 
me, nagrinėjusiame Lietuvos ir Lenkijos unijos galimy- 
bę. S. Ožechovskio nuomone, kunigaikščiai turi visišką 
valdžią, yra despėtai, o tai labai blogai. Jogaila, būda- 
mas didysis kunigaikštis, padovanojo Lietuvą lenkams 
kaip savo valdinius, kaip aš, sako S. Ožechovskis, kam 
padovanočiau savo tėvonijos kaimą. Karalius, ypač len- 
kų, negali taip elgtis, nes Lenkija yra laisva. Čia ir pra- 
sideda S. Ožechovskio atakos, prieš kurias Lietuva ne- 
galėjo neprotestuoti. S. Ožechovskis Lietuvą kritikuoja 
šmaikščiai, tiksliau sakant, bravūriškai. 

Pagal Šventą Raštą, tęsia S. Ožechovskis, yra Jėzaus 
karalystė ir velnio kunigaikštystė. Palyginkime jas su 
savimi. Lenkas — išdidus ir nepriklausomas. Drabu- 
žiai puikūs — kaip karaliaus. Lenkas visada linksmas, 
dainuoja, šoka, niekam nieko neskolingas, išskyrus 
priedermę eiti į karą. Kaip kilmingumo ženklą mūvi 
auksinį žiedą. To nerasi kunigaikštystėje — nei gražaus 
drabužio, nei žiedo, nei linksmos muzikos. Kuni- 


Ž 129 


gaikštystės žmogus — tik žmogaus šešėlis. Kunigaikš- 
tystė — bjaurus dalykas. Pavadintų kas Lietuvoje 
karalių šviesiuoju kunigaikščiu, tuoj gautų su lazda 
nuo Lietuvos maršalkos. 

Karalystė pranoksta kunigaikštystę, todėl joks lietu- 
vis, kad ir viršiausias, žemiausiam lenkui negalės būti 
lygus. Lietuvis negali apsiginti nuo savo kunigaikščio, 
o lenkas turi gynybą — karaliaus priesaiką, duotą dva- 
sininkui. Lietuviui kunigaikštis jau gimsta valdovu, o 
lenkas savo karalių renka. 


Prigimtam junge tu, lietuvi, kaip jautis vaikštai arba kaip 
žabokliais pažabotas kuinas savo prigimtinį poną ant kupros 
savo neši; o aš, lenkas, laisvas kaip erelis. 


Parašyti „Lenko pasikalbėjimą su Lietuviu“ užsakė 
Mikalojus Radvilas Juodasis, miręs Vilniaus priemies- 
tyje Lukiškėse 1565 m. Suprantama, ginti savo valsty- 
bės prestižą buvo ne tik jo, bet ir visų Lietuvos Didžio- 
sios Kunigaikštystės piliečių reikalas. 

„Pasikalbėjimo“ literatūrinė kultūra aukštesnė negu 
S. Ožechovskio traktato. Nėra žeminančių palyginimų 
ir pan. „Pasikalbėjime“ negriaunama „Piramidės“ tezė, 
iškelianti katalikų bažnyčią į aukščiausią valdžią, nes ir 
pats A. Rotundas buvo kovotojas už katalikybės įsiga- 
lėjimą Lietuvoje. Svarbiausias A. Rotundo tikslas — ap- 
ginti savo valstybės orumą, įrodyti, kad ji lygiavertė 
Lenkijos Karalystei ir kad unija tarp tų dviejų valsty- 
bių galima tik lygybės sąlygomis. 


130 


Ir S. Ožechovskio traktate, ir čia situacija beletri- 
zuota — kalbasi du bajorai, Parčevo (Lenkija) seimo 
(1564) pasiuntiniai, laukdami savo ponų iš seimo tary- 
bos posėdžių. Taigi visam tekstui suteikta dialogo for- 
ma. Iš pradžių Lenkas linkęs tikėti S. Ožechovskio min- 
timis, bet pamažu Lietuvis, demonstruodamas didelę 
erudiciją ir puikią argumentaciją, remdamasis Antikos 
ir vėlesnių laikų mąstytojais, Šventu Raštu, įtikina pa- 
šnekovą savo teisumu ir S. Ožechovskio klaidingumu, 
sofizmu. Šiaip abiejų bajorų santykiai draugiški, tiesiog 
Lietuvis pamažu išblaško Lenko abejones dėl įvairių 
unijos problemų. Abu bajorai norėtų unijos, bet Lietu- 
vis nurodo kelias priežastis, dėl kurių dabar dar unija 
negalima. Apgynęs nuo neteisingų S. Ožechovskio pa- 
tyčių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, A. Rotundas 
(tai jis slypi po Lietuvio kauke) priekaištauja, kad len- 
kų siekiai yra neteisingi, nes jie lyg nori Lietuvos vals- 
tybę į dvi dalis suskaldyti ar į gabalus sudraskyti. Kaip 
sako Lietuvis, maskvėnas jau užgrobęs pusę Lietuvos, 
už gerklės sugriebęs (jau buvo prasidėjęs Livonijos 
karas, kurio pirmasis etapas Lietuvai buvo nesėkmin- 
gas praradus Polocką), o lenkai lietuvius į save už kojų 
traukia. Lietuvis kelia Lietuvai labai naudingą sąly- 
gą — pirma išvaduokite mus iš maskvėno, nes unijai 
reikalinga visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o ne 
jos dalis. Čia aiškiai matyti Lietuvos bajorijos unijinė 
nuostata: prieš maskvėnų veržimąsi galima atsilaikyti 
tik sudarius sąjungą su Lenkijos Karalyste. 


131 


Kita priežastis, dėl kurios Lietuvis nenori unijos, yra 
visokių blogybių įsišaknijimas Lenkijos Karalystėje. 
Kritika nukreipiama prieš lenkų bajorijos „auksinę lais- 
vę“. Lenkijoje miestiečių ir valstiečių luomai vos žmo- 
nių giminei priskiriami. Ši A. Rotundo mintis sutampa 
su žymaus kalvinisto, publicisto, minėto A. Rotundo 
bičiulio Andriaus Volano reikalavimu, kad kilmingieji 
neturį teisės engti kitų luomų (VOLANAS, p. 130—131). 
Taip pat be galo svarbu, kad Lenkijoje įsigalėjo įvai- 
riausi nekatalikiški mokslai, visokio protestantizmo 
šakos: liuteronai, cvinglistai, arijonai, anabaptistai. 
Taigi Karalystėje esą pakankamai ir socialinės nelais- 
vės, ir tikėjimo anarchijos, kurios lietuviai negeidaują. 
O ir pačioje Lietuvoje tos netvarkos užtenka. Reikia ko 
nors geresnio, norint lietuvius patraukti Lenkijos pu- 
sėn. Abu bajorai su tuo sutinka ir guodžiasi, kad drau- 
ge gal ką nors gera sutars. 

Kaip minėta anksčiau (kalbant apie Liublino uniją), 
nieko gera sutarta nebuvo, Lietuva turėjo priimti ją že- 
minančias unijos sąlygas. Tačiau šis A. Rotundo trakta- 
tas parodo Lietuvos didikų ir bajorijos požiūrį į unijos 
problemas. Be abejo, visa tai buvo svarbu ir Daukšai, 
pradėjusiam kunigo veikią — 1570 m. jis jau buvo Kra- 
kių klebonas. 

Iš kitų A. Rotundo darbų reikia išskirti 1576 m. rašytą 
jo laišką valdovui Steponui Batorui. Jis tada nebuvo 
publikuotas, bet rodo, kokios mintys reiškėsi XVI a. Vil- 
niaus intelektualų sluoksniuose. 


132 


Laiške A. Rotundas išdėsto lotyniškos (t. y. savitos, 
savarankiškos) lietuvių kultūros programą. Palietęs 
laiške daug įvairių dalykų, pademonstravęs savo diplo- 
matinius gabumus kalbant su valdovu, A. Rotundas 
ima samprotauti apie lotynų kalbos tobulybę, jos pra- 
našumą prieš Lietuvoje vyraujančią rusėnų kalbą. Taip 
jis prieina prie svarbiausios laiško problemos: Lietuvos 
valstybei būtina grąžinti lotynų kalbą. A. Rotundui bu- 
vo gerai žinoma, kad Steponas Batoras moka lotynų 
kalbą, todėl sušunka 


„O kad, Karaliau, Tau, puikiausiajam lotynų kalbos žino- 
vui vadovaujant, lotynų kalba tose srityse, kuriose anksčiau 
buvo įsigalėjusi, sužydėtų ir savo teises atgautų!“ 


A. Rotundo įsitikinimu, „lietuviai savo kilme yra l0- 
tynai, kilę iš Italijos“. Galima spėti, kad laiško autorius 
čia kartoja kai kuriuos V. Mikalojaičio (Mykolo Lietu- 
vio) teiginius, nes jam galėjo būti žinomas tas lotyniš- 
kas traktatas. V. Mikalojaitis savo rašinį perdavė Vil- 
niuje Žygimantui Augustui, o šis turėjo su rankraščiu 
supažindinti bent jau lotynų kalbos propagavimu gar- 
sėjantį Vilniaus vaitą. Romėnus, aiškina A. Rotundas, 
į šiuos kraštus atvedė P. Libonas, arba Palemonas. 
Šią tiesą patvirtina rašytojai (XVI a. kronikininkai) ir 
„likučiai lotynų kalbos, iki šiol girdimi liaudies kalbo- 
je“. Todėl tą lietuviams įgimtą ir pirmąją kalbą dera 
visur vartoti: įstatymuose (turimas galvoje Lietuvos 
Statutas, parašytas rusėnų kalba), privilegijose ir raš- 
tuose, ediktuose, teismo bylose, sutartyse ir — jei tik 


133 


įmanoma — kasdieniame bendravime. Dabar dažniau- 
siai vartojama ta barbariškoji kalba (taip pavadinta ru- 
sėnų kalba, oficiali Lietuvos raštvedyboje), bendra su 
maskvėnų, amžinų ir nuolatinių lietuvių priešų. Ji 
tremtinės vietoj vertė būti lotynų kalbą. 

V. Mikalojaitis savo traktate „Apie totorių, lietuvių ir 
maskvėnų papročius“ buvo pateikęs 74 lotyniškus žo- 
džius, prasme ir forma artimus lietuviškiems. Analo- 
giškų pavyzdžių A. Rotundas galėjo pastebėti ir, pvz., 
bendraudamas su lietuviais valstiečiais savo Stakliškių 
seniūnijoje, šia tema taip pat ne vieną kartą turėjo būti 
kalbama susitikimuose su lietuviškai mokančiais švie- 
suoliais. Apskritai visiškai aišku, kad noras XVI a. ofi- 
cialią rusėnų kalbą Lietuvos valstybėje pakeisti lotynų 
kalba ne kartą buvo reiškiamas humanistų pokalbiuo- 
se, tačiau to nebebuvo galima padaryti. Rusėnų kalba 
Lietuvoje buvo pakeista, tik ne lotynų, o lenkų kalba 
(XVII amžiuje). A. Rotundas norėjo, kad lotynų kalbą 
vėl pamiltų ir rusėnai, nes kilmingiausiuosius iš rusė- 
nų jis laikė tos pačios kilmės kaip ir lietuviai. Klysdami 
jie panoro būti graikų (stačiatikių) tikėjimo ir dėl to nuo 
lietuvių atskilo. Čia A. Rotundas rašo apie Gediminai- 
čių, ypač jų šakos Algirdaičių kilmės stačiatikišką rusė- 
nų diduomenę. Taigi jis nori „atlietuvinti“ kilmingus 
rusėnus. Žodžiu, A. Rotundas, turėdamas galvoje visą 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenę ir ba- 
joriją, akcentuoja etninį, tautinį kilmės pradą. Senąją 
lotynų kalbą grąžinę Jogaila ir Vytautas, nes Kristaus 
religiją ir įstatymų pradmenis jie perdavę būtent loty- 


134 


niškai surašytose privilegijose. A. Rotundo supratimu, 
lietuvių kalba yra ta pati senoji lotynų kalba, tik dėl 
santykių su gretimomis tautomis pakitusi, taip kaip ir 
italų kalba yra per šimtmečius pakitusi lotynų kalba. 
A. Rotundas siūlo lietuviams vartoti ne tą „pakitusią“ 
kalbą, o grįžti prie pirminės lotynų kalbos (ROTUN- 
DAS, p. 120—125). 

Matome, kaip A. Rotundas, žymus Renesanso epo- 
chos Lietuvos politikas, teisininkas, literatas, modeliuo- 
ja Lietuvos ateitį. „Šis laiškas — tai tautinės Lietuvos 
valstybės ir tautinės — lotyniškosios — lietuvių kultū- 
ros manifestas, savo programiniu užmoju atliepiąs 
M. Daukšos „Prakalbą į malonujį skaitytoją“ (KUOLYS, 
p. 66). Iš tikrųjų abu rašytojai tai, kas sava, priešina 
tam, kas svetima. Kaip toliau matysime, Daukša gina 
lietuvių kalbą nuo besąlygiško lenkų kalbos įsivyravi- 
mo, o A. Rotundas — lotynų (jo nuomone, lietuvių pro- 
tėvių) kalbą nuo rusėnų kalbos. Tačiau matyti ir abiejų 
programų skirtumai: Daukšos programa praktinė, 
A. Rotundo — teorinė. Daukša kultūros perspektyvą 
siejo kaip tik su ta „pakitusia“ „lotynų“ kalba. Apskritai 
nėra žinoma, kaip Daukša vertino lietuvių kilmės iš 
romėnų teorijas. 

A. Rotundo raštuose iškeltos didžiai svarbios Lietu- 
vos egzistencijos problemos. Svarbiausias jo tikslas bu- 
vo ugdyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių 
etnopolitinę savimonę — ir tautiškumą, ir pilietišku- 
mą. Ta prasme Rotundas artimas ir Daukšai. 


135 


LIETUVOS STATUTAI. 
TARPUVALDŽIAI. 
LIETUVOS 

BRASTOS BAŽNYTINĖ UNIJA 


Sunku pasakyti, kiek konkrečiai tie įvykiai 
paveikė Daukšą, nes labai trūksta jo biografijos duo- 
menų. Šiaip ar taip, visa tai jis kaip amžininkas stebėjo, 
išgyveno, vertino. 

XVI a. antrojoje pusėje buvo priimti du Lietuvos Sta- 
tutai: Antrasis, cirkuliavęs tik rankraštiniais nuorašais, 
ir Trečiasis, išleistas Vilniuje 1588 m. Gyvenimo pabai- 
goje Daukšai teko bylinėtis dėl įvairių turtinių dalykų, 
tad galima daryti prielaidą, kad jam yra tekę kartais 
atsiversti vieną ar kitą Trečiojo statuto straipsnį. Turė- 
jo jį veikti ir šio Statuto parengimo vadovo, tiesa, 
kalvino, Lietuvos vicekanclerio Leono Sapiegos dvi ru- 
sėniškai, kaip ir visi trys Lietuvos Statutai, parašytos 
prakalbos: dedikacija valdovui Žygimantui Vazai ir 
kreipimasis į Lietuvos valstybės luomus. L. Sapiega 


136 


prakalbose smerkė tironiją, valdovo savivalę, cituoda- 
mas romėnų politiko ir oratoriaus Cicerono žodžius, 
skelbė: teisės vergais esame dėl to, kad galėtume 
naudotis laisve. Tai buvo teisinės valstybės kūrimo 
principai. 

Daug politinių diskusijų kėlė naujų valdovų rinki- 
mas ir tarpuvaldžiai. 1572 m. mirus Žygimantui 
Augustui, prasidėjo trijų tarpuvaldžių laikotarpis. 
Nuspręsta valdovus rinkti. Pirmasis tarpuvaldis tarp 
Žygimanto Augusto ir prancūzo kataliko Henriko 
Valua truko nuo 1572 m. iki 1574 m., antrasis tarp Hen- 
riko Valua ir vengro kataliko Stepono Batėro — nuo 
1574 m. iki 1576 m. Henrikas Valua valdė tik keturis 
mėnesius, paskui išvyko į Prancūziją užimti ten kara- 
liaus sosto, nes sužinojo, kad mirė jo brolis Prancūzijos 
karalius Karolis IX. Jau minėta, kad į Prancūziją pas 
Henriką Valua, su kuriuo dar buvo vedamos visokios 
derybos dėl karaliavimo, gauti patvirtinimą Žemaičių 
vyskupu buvo nuvykęs M. Giedraitis. Taigi apie šio ka- 
raliaus reikalus ne sykį kalbėta, reikia manyti, ir Var- 
niuose. Steponas Batoras, vienas žymiausių Lietuvos ir 
Lenkijos valdovų, karaliavo 10 metų. Jis pergalingai 
1583 m. baigė Livonijos karą. Po Stepono Batoro mir- 
ties vėl prasidėjo tarpuvaldis. Susikirto Lietuvos ir Len- 
kijos interesai, kol 1587 m. valdovu buvo išrinktas Žy- 
gimantas Vaza, Švedijos sosto įpėdinis. Šio griežto ka- 
taliko prašymu Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras 
1602 m. buvo paskelbtas šventuoju. Žygimantas Vaza 


137 


atkakliai siekė Abiejų Tautų Respublikos katalikų ir sta- 
čiatikių unijos. 

Tai buvo labai aktualu. Respublikoje, ypač Lietuvos 
Didžiojoje Kunigaikštystėje, gyveno daug stačiatikių, 
kuriuos Maskvos patriarchas (vyriausiasis dvasininkas) 
stengėsi patraukti į savo pusę. 1596 m. Lietuvos Bras- 
tojė (dabar Brestas, Baltarusija) tarp stačiatikių ir kata- 
likų buvo sudaryta bažnytinė unija. Stačiatikiai pripa- 
žino katalikų popiežiaus valdžią ir svarbiausias katali- 
kybės dogmas, tačiau pasiliko savo bažnytines apeigas 
ir bažnytinę slavų kalbą. Taip atsirado Unitų Bažnyčia. 
Dalis stačiatikių nesutiko priimti naujų sąlygų. Tame 
Brastos stačiatikių bažnytiniame susirinkime, suskilus 
nuomonėms, unijos šalininkai (unitai) ir priešininkai 
(dizunitai) vieni kitus iškeikė ir atskyrė nuo bažnyčios. 
Tie įvykiai, savaime aišku, jaudino visus, taip pat ir Lie- 
tuvos vyskupijas. 


MOKYKLŲ STEIGIMAS. 
VILNIAUS UNIVERSITETAS 


XVI a. antrojoje pusėje Lietuvoje gana inten- 
syviai steigiamos mokyklos. Abraomo Kulviečio, akty- 
vaus liuterono, aukštesnio tipo mokykla Vilniuje dėl 
konflikto su katalikiška valdžia veikė trumpai — tik 
1539—1542 m. Panašaus lygio katalikiška Daukšai 
gerai žinomo Petro Roizijaus vadovaujama mokyk- 
la veikė Vilniuje prie Šv. Jonų bažnyčios, kur P. Roi- 
zijus klebonavo nuo 1566 m., būdamas dar Vilniaus ka- 
nauninku bei dirbdamas Žygimanto Augusto Vilniaus 
rūmų teismo ir Lietuvos kanclerio kalvinisto Mikalo- 
jaus Radvilo Rudojo teismo tarėju. Ne vėliau kaip 
nuo 1397 m. Vilniuje veikė Katedros mokykla, tačiau ji 
XVI a. viduryje nebesutraukdavo daug mokinių. Roi- 
zijaus mokykla 1571 m. baigė savo veiklą mirus jos 
įkūrėjui. 


139 


Lūžis švietimo srityje įvyko 1570 m., įsteigus V i |- 
niaus jėzuitų kolegiją. Stengėsi ir 
protestantai, norėdami turėti savo mokyklų. Jie reika- 
lavo Vilniuje ar Kaune įsteigti protestantišką kolegiją. 
Apie 1570 metus tokia aukštesnioji mo- 
kykla įsteigta Vilniuje. Lietuvos kalvinistai 
tebepuoselėjo mintį įkurti savo universitetą. Nuo 
1544 m. Karaliaučiuje (Prūsijos Kunigaikštystė) 
veikė liuteroniškas universitetas, 
kur aukštasis mokslas buvo nesunkiai prieinamas tiek 
Mažosios Lietuvos (Prūsijos), tiek Didžiosios Lietuvos 
protestantiškam jaunimui, bet protestantų norėta turė- 
ti dar geresnes sąlygas. Mikalojus Radvilas Juodasis 
testamentu (1565) universitetui skyrė lėšų. Taip pat 
didikai kalvinistai žadėjo padengti steigimo išlaidas. 
Tačiau toks kalvinistiškas universitetas Vilniuje, kaip 
minėta, nebuvo įsteigtas (VILNIAUS UN-TO IST., p. 30). 

Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastan- 
gomis, remiant valdovui Steponui Batorui ir tvirtinant 
popiežiui Grigaliui XIII, Vilniaus jėzuitų Kolegija 
1579 m. buvo pakelta universitetu. Vilniaus 
universiteto struktūra buvo trijų pakopų: išliko 
Kolegija (panašiai kaip dabar gimnazija), po jos ėjo 
Filosofijos fakultetas, jį baigus — Teologijos fakultetas. 
Anų laikų universitetai turėjo keturis fakultetus: filo- 
sofijos, teologijos, teisės ir medicinos. Prisiminkime 
J. V. Gėtės Faustą, kuris, prieš parduodamas savo sielą 


140 


piktajai dvasiai Mefistofeliui, pareiškė (paryškinta 
cituojant): 


Tataigi! Svarūs mokslo vaisiai — 
Ir filosofijos vingrybes gliaudau, 
Ir medicinos moksluose, ir teisėj, 
Deja, net teologijoje susigaudau; 
Tiek sukaupiau savy, tačiau 
Likau kvailys kaip ir anksčiau. 
FAUSTAS, p. XXX; vertė A. A. Jonynas 


Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. privilegijoje 
skelbiama: 


Kadangi didžiai gerbiamas Kristuje tėvas, ponas Vilniaus 
vyskupas Valerijonas, mūsų senatorius, pasižymintis tiek pa- 
maldumu, tiek nepaprasta išmintimi, pasikvietė į mūsų Lie- 
tuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus miestą šventosios 
jėzuitų vienuolijos profesorius dėstyti šventosios teologijos 
ir humanitarinių mokslų, būtent, filosofijos ir laisvųjų menų 
[lot. k. gramatika, dialektika (t. y. logika), retorika, aritmeti- 
ka, geometrija, astronomija, muzika], pastatė jiems kolegiją 
ir suteikė visa kita, kas atrodė būtina tam, kad jie galėtų pa- 
togiai gyventi, o jaunuomenę tinkamai mokyti pamaidumo 
ir rašto bei dėstyti kitus mokslus, išskyrus teisę ir mediciną, 
— šitokios jo pastangos bei uolumas suteikė mums didelį 
malonumą, ir tuo didesnį, kad ir mes patys iš savo praktikos 
patyrėme, jog tie profesoriai moko nepaprastai teisingai, uo- 
liai bei stropiai. Todėl ir mes patys, norėdami prie šių puikių- 
jų didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo pastangų prisidėti tuo, 
kas šiuo atveju įeina į mūsų karališkąsias pareigas ir priklau- 


141 


so nuo mūsų galios, nutarėme šiai Vilniaus mokyklai, jo tė- 
viškos malonybės įsteigtai tam, kad šventosios jėzuitų vie- 
nuolijos tėvai imtų dėstyti visokius dalykus, duoti, leisti ir 
suteikti, kiek yra mūsų kompetencijoje, akademijos bei uni- 
versiteto teisę, privilegiją ir galią, kokią turi kitos kolegijos 
mūsų karalystėje. Todėl šiuo mūsų raštu [tatai] duodame, 
leidžiame ir suteikiame [...], kad šiuose visuose moksluose, 
būtent teologijoje, metafizikoje, fizikoje ir logikoje, išskyrus 
jurisprudenciją ir mediciną, galėtų būti teikiami [laipsniai] ir 
paaukštinami bakalaurai, magistrai bei daktarai ir kad jie ga- 
lėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis bei prerogatyvomis, 
kuriomis [džiaugiasi] gavusieji mokslinius laipsnius kituose 
mūsų karalystės universitetuose ir kolegijose, o ypač Kroku- 
vos universitete. 


Šiuo aktu Steponas Batoras Vilniaus vyskupą Valeri- 
joną Protasevičių paskyrė būsimo universiteto kancle- 
riu, o Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį — universi- 
teto globėju: 


Geresnei tvarkai ir valdymui [palaikyti] savo svarbesniuo- 
se reikaluose bei bylose kitų universitetų pavyzdžiu jie turės 
ir visuomet bei amžiams pripažins savo kancleriu kaip fun- 
datorių didžiai gerbiamą Kristuje tėvą, poną dabartinį Vil- 
niaus vyskupą Valerijoną ir [po jo] būsimą [Vilniaus vysku- 
pa], o savo globėju — didžiai gerbiamą Merkelį Giedraitį, 
dabar esantį Žemaičių vyskupu, taip pat bet kurį kitą po jo 
būsiantį (ACADEMIA, p. 15, 17). 


Skelbiant universiteto aktą dalyvavo daug ponų, pa- 
reigūnų. Akte pavardėmis paminėti 22 dignitoriai. 


142 


Lietuvos kancleris Mikalojus Radvilas Rudasis ir vi- 
cekancleris Eustachijus Valavičius, būdami kalvinistai, 
bandė priešintis konfesinio, katalikiško, jėzuitų valdo- 
mo universiteto steigimui ir nenorėjo akto antspauduo- 
ti, bet turėjo nusileisti Stepono Batoro reikalavimui. 
1579 m. Vilniaus universitetas pradėjo darbą. 

1579 m. spalio 30 d. Vilniaus universitetas buvo juri- 
diškai galutinai įteisintas. Tos dienos bule (ypatingos 
svarbos raštu) jį patvirtino popiežius Grigalius XIII. Bu- 
lėje sakoma, kad universiteto auklėtiniai po specialaus 
egzamino ir argumentų gynimo galės įsigyti mokslo 
laipsnius „priklausomai nuo studijų pobūdžio ir pagal 
šventojo Tridento susirinkimo nutarimus ir pačios vie- 
nuolijos nuostatus bei paprotį, priimtą jos universite- 
tuose, ir pagal kitų universitetų pavyzdį [...]“. 

Bulėje, kuri buvo duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 
skelbiama: 


Kai dėl tų, kurie pradėjo studijuoti kituose universitetuose 
bet kurią mokslo šaką, specialybę bei paminėtus mokslus, 
apaštališkąja valdžia leidžiame, kad jie savo studijas tęstų šia- 
me [universitete] ir [...] gautų [...] bakalauro, taip pat forma- 
laus licenciato bei laureato, taip pat daktaro bei magistro ir 
bet kuriuos kitus visuotinai priimtus laipsnius [...] ir [kad] jie 
pasirūpintų ir nešiotų tokiems laipsniams pažymėti būdin- 
gus ženklus [...]. Be to, mes draudžiame bet kuriems kitų uni- 
versitetų vadovams — prezidentams, rektoriams, kancle- 
riams, auklėtojams bei dėstytojams — ir bet kuriems kitiems 
tiek miestų, tiek kitų vietovių dvasininkams ar pasauliečiams 
arba ir vienų, ir kitų valdytojams, kad jie neišdrįstų ir nesi- 


143 


imtų nei patys, nei per kitus jokiu pretekstu varginti ar truk- 
dyti nei šito universiteto rektoriaus, nei personalo bei moks- 
leivių [...] (ACADEMIA, p. 21, 23, 25). 


XVI a. pabaigoje buvo įsteigtos dar dvi Lietuvos 
kultūrai labai svarbios mokyklos: 1582 m. Vilniaus vys- 
kupas Jurgis Radvilas įkūrė Vilniaus diece- 
zinę seminariją (diecezija gr. kalba reiškia 
vyskupiją). Netrukus įsteigiama Vilniaus tarptautinė mi- 
sijų seminarija, dar vadinama Vilniaus po- 
piežiaus seminarija,nesjiįsteigta popiežiaus 
Grigaliaus XIII lėšomis su klierikų išlaikymu. Tokios 
mokyklos tada buvo vadinamos alumnatais (lot. k. 
alumnus — auklėtinis). Tos seminarijos buvo steigiamos 
Tridento Susirinkimo nutarimu, įpareigojusiu kiekvie- 
noje vyskupijoje turėti dvasines seminarijas, rengusias 
parapijoms kunigus su viduriniu mokslu. Abiejų semi- 
narijų klierikai kai kurių paskaitų klausė Vilniaus 
universitete. Popiežiaus seminarija turėjo specialią pa- 
skirtį — jos auklėtiniai propagavo katalikybę tarp sta- 
čiatikių, protestantų. Popiežiaus seminarijoje mokėsi 
nemažai lietuvių, jie paskui dirbdavo ir lietuvių para- 
pijose. XVII a. pačioje pradžioje Vilniuje veikė 
i1 unitų seminarija. 

Žemaičių vyskupijos Varnių kunigų se- 
minarija įkurta apie 1622 m., jau mirus ir 
M. Giedraičiui, ir Daukšai. Bet, kaip minėta, M. Gied- 
raitis rado kitų būdų rengti lietuvių tautybės kuni- 


144 


gus — įsteigė kunigų mokyklą savo rezidencijoje Al- 
sėdžiuose arba siuntė į Vilnių. 

Paskutiniajame XVI a. ketvirtyje (nuo 1575 m.) Vil- 
niuje įkurta keletas spaustuvių, kurios tenkino 
ir religijos, ir tautybės požiūriu margą visuomenę — 
lietuvius, rusėnus, lenkus, katalikus, stačiatikius, pro- 
testantus. Knygos leidžiamos skirtingiems jų porei- 
kiams. Lietuviškas knygas spausdino Vilniaus univer- 
siteto, Merkelio Petkevičiaus ir Jokūbo Morkūno spaus- 
tuvės. 

Lietuvių kultūrai ir XVI a. pabaigoje, ir vėliau svar- 
biausia buvo Universiteto spaustuvė, įkurta, kaip jau 
minėjome, Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio! pa- 
stangomis. Joje išleistos labai svarbios lietuviškos kny- 
gos, tarp jų Daukšos „Katekizmas“ ir „Postilė“. 


! Kodėl Radvilai turėjo tiek daug prievardžių? Todėl, kad dauge- 
lio jų vardai buvo tie patys, ir reikėjo kažkaip juos skirti. Juodasis — 
buvo su juoda barzda, Rudasis — su ruda, gal rausva barzda. Per- 
kūnas — kad puldavo priešus taip staiga, kaip perkūnas iš giedro 
dangaus. O kodėl Našlaitėlis? Buvo taip. Mikalojus Radvilas Juoda- 
sis su žmona atsikėlė į valdovo Žygimanto rūmus Varšuvoje kartu 
su savo mažučiu sūnumi Mikalojumi Kristupu. „Varšuvoje karalius 
Žygimantas Augustas, įgrisus žiūrėti į fejerverką, surengtą vieno 
senatoriaus ir karaliaus rūmų damos vestuvių proga, tyliai pasišali- 
no į apartamentus, kuriuos užėmė Mikalojus Juodasis ir jo kuni- 
gaikštienė. Ten rado visų apleistą, savo lovelėje garsiai verkiantį ma- 
žąjį kunigaikštį. Karalius ėmė jį raminti, vadinti visų apleistu vargšu 
našlaitėliu (lenkų k. sierotka). Tai išgirdo atėję paskui karalių rūmi- 
ninkai ir papasakojo didikams šį atsitikimą. Našlaitėlio pravardė la- 
bai jam tiko, nes buvo tarp brolių vyriausias ir jo niekas neglobojo“ 
(KOTLUBAJUS, p. 218). 


10. 145 


LITERATŪRINIS GYVENIMAS 


Jis XVI a. pabaigoje taip pat pagyvėjo. 
Vilniaus universitetas tampa lotyniškos kūrybos ži- 
diniu. Mėgstama proginė poezija. Vilniuje 1589 m. 
išleistame proginių eilėraščių rinkinyje išspausdinamas 
pirmasis žinomas lietuviškas proginis eilėraštis „Pa- 
kvietimas“. Jis paskelbtas sveikinimų rinkinyje, atvy- 
kus į Vilnių valdovui Žygimantui Vazai. Rinkinys 
lotyniškai vadinosi „Sveikinimai švie- 
siausiam ir galingiausiam valdo- 
vui Žygimantui III“. Šiame „Pakvietime“ 
lietuvių „giminė“ (tauta) sveikina valdovą kaip Jogai- 
laitį ir linki jam gyventi labai ilgai, ir kad jo vardas bū- 
tų „praamžinas“. 
Naujovių atsirado ir už Universiteto ribų. Artimai 
susijęs su Lietuva (dirbęs Vilniuje ir Kaune) liuteronų 


146 


kunigas vokietis Paulius Oderbornas, kaip 
minėta, lotynų kalba parašė kūrinį „Didžiojo Maskvos 
kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“, kuriame 
parodė neįtikėtinus caro Ivano Rūsčiojo — didžiausio 
Lietuvos, Lenkijos, Livonijos priešo — nusikaltimus. 
Aktualus (neseniai buvo pasibaigęs Livonijos karas) kū- 
rinys tada išleistas ne vieną kartą. Didelio susidomėji- 
mo sulaukė Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio 
kelionių dienoraštis lotynų kalba „Kelionė į Jeruzalę“, 
išleistas 1601 m. Autorius aplankė Jėzaus Kristaus ka- 
pa, nes, sunkios ligos prikaustytas prie lovos, buvo da- 
vęs įžadą, jei pasveiks, nuvykti į Šventąją Žemę. Auto- 
rius aplankė Siriją, Jeruzalę, Egiptą. Knyga įdomi ge- 
ografinėmis ir etnografinėmis žiniomis. Minėjome, kad 
Vilniuje kurį laiką XVI a. pabaigoje gyveno ir Vilniaus 
jėzuitų kolegijai bei Vilniaus universitetui vadovavo 
garsus lenkų pamokslininkas, teologas, jėzuitas Petras 
Skarga. Jo veikla Lietuvoje buvo didžiulė parama kata- 
likų Bažnyčiai. P. Skarga daug padarė, kad būtų įvyk- 
dyta bažnytinė Lietuvos Brastos unija, suartinusi Lie- 
tuvos ir Lenkijos katalikus ir stačiatikius. 

XVI a. pabaigoje—XVII a. pradžioje Daukšos pradėto 
darbo tęsėjas buvo iš bajorų kilęs žymiausias XVII a. 
pirmojo trečdalio lietuvių kalbininkas ir rašytojas Kon- 
stantinas Sirvydas (apie 1580 prie Anykščių—1531 Vil- 
niuje). Jis mokėsi Vilniaus, Rygos, Tartu, Nesvyžiaus 
(dabar Baltarusija), Pultusko (Lenkija) jėzuitų kolegijo- 
se, o 1606—1610 metais studijavo teologiją Vilniaus 


147 


universitete. Paskui čia profesoriavo, sakė lietuviškus 
pamokslus svarbiausioje mieste Šv. Jonų bažnyčioje, 
pavienius studentų būrelius mokė lietuvių kalbos. 
K. Sirvydas 1598 m., mokydamasis Rygos jėzuitų kole- 
gijoje, įstojo į Jėzuitų ordiną. Svarbiausi išlikę K. Sirvy- 
do darbai yra pirmasis lietuvių kalbos žodynas — tri- 
kalbis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas (1-mas 
leidimas prieš 1620 m., paskutinis, 5-tas — 1713 m.) 
ir pirmasis originalių lietuviškų pamokslų rinkinys (po- 
stilė) „Punktai sakymų“ (1-ma dalis 1629 m., 2-tra — 
1644 m.). K. Sirvydas buvo pripažintas teologijos pro- 
fesorius, jam trys mėnesiai prieš mirtį buvo suteiktas 
filosofijos ir laisvųjų menų daktaro (tada magistro) 
laipsnis. 

Nėra jokios abejonės, kad K. Sirvydui buvo gerai ži- 
nomi Daukšos išleisti darbai — „Katekizmas“ (1595) ir 
„Postilė“ (1599). Jos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, 
apie kurią netrukus kalbėsime, turėjo Sirvydui padary- 
ti nepaprastą įspūdį. „Galėjo jį patraukti ir veiklaus lie- 
tuvio vyskupo Merkelio Giedraičio pavyzdys“ (ZINKE- 
VIČIUS, p. 247). K. Sirvydas laikomas Daukšos darbų 
tęsėju. 

1600 m. K. Sirvydas su keliais kitais gabiais studen- 
tais iš Rygos buvo pasiųstas į Tartu kolegiją, kad ten 
„baigtų humanistinės studijas“, vadovaujamas žymaus 
poeto švedo Laurencijaus Bojerio. Tačiau Tartu mieste 
K. Sirvydas galėjo išbūti tik 2 mėnesius, nes į Estiją 
įsiveržė švedų kariuomenė. K. Sirvydas persikėlė į 
Nesvyžių (ZINKEVIČIUS, p. 247). 


148 


L. BOJERIO 
„KAROLOMACHIJA“ 


Minėtas Laurencijus Bojeris (1561 Stokhol- 
me — 1619 Braunsberge, dabar Branievo, Lenkija), jė- 
zuitas, Vilniaus universiteto profesorius nuo 1604 m., 
lietuvių literatūros istorijoje pirmiausia žinomas kaip 
lotyniškai parašytos batalinės poemos „Karolomachija“ 
(„Karolių mūšis“) autorius. Ji pirmą kartą išleista 
Universiteto spaustuvėje Vilniuje 1606 m., vertimas 
į lenkų kalbą pasirodė ten pat 1610 m. 

Šios politinės poemos atsiradimas susijęs su konkre- 
čiais istoriniais įvykiais, kuriuos pravartu trumpai 
prisiminti. 

Žygimanto Augusto sesuo Kotryna 1562 m. ištekėjo 
už būsimo Švedijos karaliaus Jono III. Kotrynos ir Jono 
III sūnus Žygimantas Vaza 1587 m. išrinktas Lenkijos 
ir Lietuvos valstybės valdovu. Po tėvo mirties 1592 m. 


149 


Žygimantas Vaza tapo ir Švedijos karaliumi. Po kurio 
laiko Žygimanto Vazos dėdė Karolis, paskirtas Švedi- 
jos valdytoju, nušalino nuo sosto sūnėną ir 1604 m. bu- 
vo išrinktas Švedijos karaliumi Karoliu IX. Žygimantas 
Vaza to nepripažino, toliau save titulavo Lenkijos ir 
Švedijos karaliumi, o Karolį IX laikė sosto uzurpatoriu- 
mi (TYLA, p. 7). Dėl visų šių įvykių tarp katalikiškos 
Respublikos ir protestantiškos Švedijos kilo Livonijos 
karas, trukęs beveik 30 metų — 1600—1629 m. 

Vienas ryškiausių šio karo epizodų buvo Salaspilio 
(Latvijoje, netoli Rygos), tada vadinto Kirchholmu, mū- 
šis. Švedijos kariuomenei vadovavo pats Karolis IX, 
o Lietuvos — didysis etmonas Jonas Karolis Katkevi- 
čius. Abu vadai — Karoliai, todėl K. Bojeris savo po- 
emą ir pavadino „Karolomachija“. J. K. Katkevičius 
(1560—1621) studijavo Vilniaus bei Vokietijos ir Italijos 
universitetuose, buvo Žemaitijos seniūnas, Livonijos 
valdytojas ir Lietuvos kariuomenės vadas, vienas žy- 
miausių tų laikų Europos karvedžių. 1602 m. Kretingo- 
je įkurdino bernardinų vienuolius, 1614 m. Kražiuose 
įkūrė jėzuitų kolegiją. 

Salaspilio mūšyje dalyvavo apie 4000 Lietuvos ir apie 
14000 Švedijos karių. Laimėjusi mūšį Lietuva apgynė 
Rygą. Mūšio garsas nuskambėjo per visą Europą. 

L. Bojerio poema pakili ir vaizdinga. Joje daug baro- 
kiško katalikiško religingumo, būdingo Kontrreforma- 
cijos laikotarpiui. Poemoje piešiami J. K. Katkevičiaus 
ir Karolio IX kariuomenių maršai į Salaspilį, kariuome- 


150 


nių išsidėstymas, mūšis, Karolio IX bėgimas, nugalėto- 
jų iškilmės Rygoje ir triumfinis sutikimas Vilniuje. Apie 
karo Latvijoje įvykius daugiausia pasakoja pati Dau- 
guva. Ši alegorija pagyvina vaizdavimą. Poemoje L. Bo- 
jeriui pavyko sukurti ryškius niekšingo Karolio IX ir 
tauraus J. K. Katkevičiaus paveikslus. Kūrinyje nuolat 
pabrėžiamas lietuvių narsumas. Ta prasme įdomi deta- 
lė, iškelianti lietuviškai kalbančius karius. Rašoma, kaip 
švedų baisias šaudykles mūšio metu Lietuvos kariai pa- 
sitinka šautuvais, kuriuos vadina muškietomis. Auto- 
riaus nuomone, šis pavadinimas kilęs iš lietuviško žo- 
džio „mušti“: 


Priešų kardus aštrius jie savo kardais pasitinka, 

O baisias šaudykles — šautuvais, juos muškietom vadina. 
Žino lietuviai, yra lietuviškas žodis toks: „muški“, 
Reiškia: žudyk arba muški [...J. 


Originalo tekstas: Et sclopos tubulis, Musketos no- 
mine dicunt. / Et credunt Litaui, Litauorum idiomate 
Muszki, /Caede, feriue sonat. — Paryškinta cituojant 
(BOJERIS, p. 134—135). 

Be abejo, Daukša džiaugėsi Lietuvos pergale Salaspi- 
lio mūšyje. Bet ar jam buvo žinoma pati L. Bojerio po- 
ema? Tiesioginio atsakymo į šį klausimą neturime, bet 
vis dėlto galima tvirtinti, kad Daukša ją bus skaitęs. 
Pasirodo, kad Salaspilio mūšyje, vadovaudamas šimti- 
nei raitelių, pasižymėjo jauniausias vyskupo M. Gied- 
raičio brolis Martynas Marcelis Daumantas Giedraitis, 


151 


miręs 1621 m. Tuo metu M. M. Giedraitis buvo Ukmer- 
gės seniūnas, vėliau (1617) tapo Mstislavlio vaivada 
ir tuo būdu vienintelis iš pasauliečių giminėje pateko 
į senatorius, nes Merkelis Giedraitis tapo senato- 
riumi kaip vyskupas. Tėvoniniuose Vidėniškiuose 
(į rytus nuo Ukmergės, dabar Molėtų raj.) kunigaikštis 
M. M. Giedraitis 1618 m. pastatydino mūrinę bažnyčią 
vienuoliams augustinams. Tuo būdu norėjo pažymėti 
palaimintojo Mykolo Giedraičio (XV a. pirmoji pusė— 
1485), vienuolio, atminimą (3. IVINSKIS, p. 88). Vide- 
niškių renesansinio stiliaus bažnyčia yra Lietuvos 
architektūros paminklas. 

M. M. Giedraitis poemoje paminėtas dviejuose epi- 
zoduose: 


Su atsarginiais būriais ateis taip pat į pagalbą 
Pats Borkovskis, Giedraitis: abu jie galingi ir drąsūs (BOJE- 
RIS, p. 129). 


M. M. Giedraitis vadovavo pagalbiniam būriui: 


Greitai tada pagalbinis būrys prie jų prisijungia, 
Ir čionai Borkovskis, o ten smarkusis Giedraitis 
Puola iš šono [...] (BOJERIS, p. 141). 


Galime įsivaizduoti, kaip seni išmintingi vyrai — vys- 
kupas M. Giedraitis ir jo kanauninkas Daukša Varniuo- 
se ar vyskupo rezidencijoje Alsėdžiuose su pasigėrėji- 
mu ir pasididžiavimu kūrinyje, parašytame tuoj po 
mūšio, skaitė šiuos posmus apie vyskupo brolį... 


NUVEIKTI DARBAI 


LIETUVIŠKOS KNYGOS 
IKI M. DAUKŠOS 


Kaip liudija įvairių duomenų analizė, dar iki 
pasirodant Daukšos „Katekizmui“ ir „Postilei“, Lietu- 
voje apie 1585 m. turėjo būti išleistos bent dvi lietuviš- 
kos nežinomų dvasininkų parengtos knygos: P. Kani- 
zijaus katekizmas ir neaišku kokia maldaknygė. Mat 
1585 m. katalikiškas P. Kanizijaus Mažasis katekizmas 
Vilniuje buvo išleistas latvių ir rusėnų (baltarusių) kal- 
bomis. Tai padarė jėzuitai (LEBEDYS, p. 183—186, 358). 
Petras Kanizijus (1521—1597), vokiečių jėzuitas, šven- 
tasis. Dėstė teologiją ir aktyviai veikė katalikybės nau- 
dai Ingolštate (Vokietija), Vienoje (Austrija), Prahoje 
(Čekija), paskui atvyko į Lenkiją. Lotyniškas Mažasis 
katekizmas buvo studijuojamas Vilniaus jėzuitų kole- 
gijoje ir universitete. Reikalauta išmokti jį mintinai. 
Lotyniškai šis katekizmas Lenkijoje pradėtas leisti 


155 


1565 m., o 1570 m. J. Vujekas, apie kurį dar nemažai 
kalbėsime, P. Kanizijaus Mažąjį katekizmą išvertė į len- 
kų kalbą. 

Kokios priežastys lėmė, kad galų gale katalikai ėmė 
leisti lietuviškas knygas? Pirmiausia, žinoma, Kontrre- 
formacijos pradėtas, Tridento Susirinkimo reikalauja- 
mas aktyvus veikimas prieš Reformaciją, prarastų 
pozicijų susigrąžinimas, Reformacijos padarinių likvi- 
davimas. Kita priežastis specifiškai lietuviška — tai pa- 
lyginti intensyvus lietuviškų protestantiškų knygų 
leidimas Prūsijos Kunigaikštystėje — Mažojoje Lietu- 
voje. Iki 1595 metų, kai Vilniuje pasirodė Daukšos 
„Katekizmas“, Mažojoje Lietuvoje Martynas Mažvydas, 
Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas parengė ir Ka- 
raliaučiuje išspausdino ne mažiau kaip 13 lietuviškų 
liuteroniškų knygų. Jos buvo žinomos ir Lietuvoje, 
ypač Žemaitijoje, todėl tokie Kontrreformacijos šulai 
kaip M. Giedraitis ar Daukša negalėjo negalvoti apie 
atsakomąsias priemones. J. Bretkūnas jau buvo išver- 
tęs į lietuvių kalbą visą Bibliją, tik ji liko neišspaus- 
dinta. 


M. DAUKŠOS „KATEKIZMAS“ 


Vilniaus universiteto spaustuvė 1595 m. 
gavo dvi spaudai parengtas lietuviškas knygas. Vieną 
jų — Daukšos išverstą iš lenkų į lietuvių kalbą J. Vuje- 
ko postilę — pamokslų rinkinį — pateikė Žemaičių 
vyskupas M. Giedraitis. Antrą knygą — nežinomų ver- 
tėjų išverstą ispanų teologo J. Ledesmos katekizmą su 
maldomis — pristatė Vilniaus vyskupijos administra- 
torius Benediktas Vaina (LEBEDYS, p. 197, 201). Sutri- 
kus spaustuvės veiklai šis vilniškis katekizmas nebuvo 
išleistas, o 1595 m. Vilniaus universiteto spaustuvė 
paskelbė ne Daukšos „Postilę“, bet jo „Katekizmą“. 
Jis taip pat verstas iš lenkų kalbos, jo autorius tas 
pats J. Ledesma. Kur dingo B. Vainos pristatytas verti- 
mas — nežinia. Jau XVII a. pradžioje apie jį nebeturėta 
informacijos (KOŽENIAUSKIENĖ, p. 211). 


157 


Daukša lietuvių raštijoje, literatūroje yra stambiausia 
Renesanso epochos figūra. Štai ką apie jį rašo monog- 
rafijos „Mikalojus Daukša“ (1963) autorius Jurgis Lebe- 
dys: „Jis buvo švietėjas, pažangių humanistinių idėjų 
reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos 
teisių XVI amžiuje, taip pat vienas pirmųjų literatū- 
rinės kalbos kūrėjų, palikęs reikšmingiausią (greta 
J. Bretkūno) senosios lietuvių kalbos paminklą ir padė- 
jęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš- 
tystėje“ (LEBEDYS, p. 5). Poetiški ir prasmingi Justino 
Marcinkevičiaus žodžiai: „Kaip himnas gimtajai kal- 
bai skamba garsioji Mikalojaus Daukšos prakalba 
„Į mMalonųjį skaitytoją išjo,„Posti- 
lės“ (1599). Nieko gražesnio, pakilesnio, tauresnio apie 
lietuvių kalbą nerandu visoje mūsų raštijos istorijoje“ 
(MARCINKEVIČIUS, p. 134). Skulptorius Konstantinas 
Bogdanas, sukūręs įsivaizduojamą Daukšos skulptūri- 
nį portretą (ikonografinės medžiagos nėra) lituanisti- 
kos pradininkų portretų galerijai Vilniaus universiteto 
Filologijos fakultete, rašo: „Įdomiausias man buvo 
M. Daukša. Lyg mūsų Homeras, kuris kalbą suprato 
plačiąja prasme — kaip tautos patriotinės dvasios iš- 
raišką. Tad ir pavaizdavau jį kaip senovės pranašą, 
susikaupusį, dvasingą“ (BOGDANAS, p. 15). Arnoldas 
Piročkinas samprotauja: XVI amžiuje „užsimezgė glau- 
desni kontaktai su Lenkija, Vokietija, Italija ir kitais 
kraštais. Bajorams tai sužadino didelės kultūros, Vaka- 
rų civilizacijos teikiamų materialinių ir dvasinių gėry- 


158 


bių alkį. Gyventi ne blogiau kaip kitų šalių turtingie- 
siems! — toks buvo XVI a. Lietuvos bajorų siekimas. O 
jį realizuoti įmanoma per kitas kalbas — lotynų, vokie- 
čių, italų ir visų pirma lenkų kalbą. Lietuvių kalba to 
kultūrinio poreikio patenkinti negalėjo [...]. Mokėda- 
mas lenkiškai, galėjai skaityti Dantės, Petrarkos, Me- 
lanchtono, Makiavelio, Erazmo Roterdamiečio, Liute- 
rio raštus. Lenkų originalioji grožinė kūryba (Mikalo- 
jus Rėjus, Janas Kochanovskis, Mikolajus Sempas Ša- 
žinskis ir kt.) galėjo patenkinti net išrankaus skonio 
skaitytoją [...]. O ką jau kalbėti apie literatūrą vokiečių, 
juo labiau lotynų kalba [...]. Deja, beveik visiems švie- 
siausiems Lietuvos protams tokia būklė, atrodo, nekėlė 
nerimo dėl lietuvių tautos likimo. Jų manyta, kad taip 
ir turi būti, o lietuvių tauta, kurią daugumas apribojo 
vien bajorų luomu, liks gyvuoti valstybine tradicija. 
M. Daukša šiai iliuzijai nepasidavė. Jis suprato, kad [...] 
vienintelė lietuvių tautos būties garantija yra kalba. 
Norint išsaugoti tautą, pirmiausia reikia saugoti kalbą“ 
(PIROČKINAS, p. 39—41). 

Daukša iš lenkų kalbos išvertė du svarbiausius 
XVI a. paskutinio dešimtmečio leidinius — Vilniuje 
1595 m. išėjo „Katekizmas“ ir 1599 m. — „Postilė“. Nu- 
rodyta, kad postilė išleista Vilniaus Jėzaus draugijos 
akademijoje — „Drukarnioj Akademijos Societatis Ie- 
su“. Kokia spaustuvė išleido „Katekizmą“ — neparašy- 
ta, pasakyta tik, kad jis „Išspaustas Vilniuje“. Tačiau 
tyrinėtojai mano, kad ir „Katekizmą“ išleido ta pati 
Vilniaus universiteto spaustuvė. 


159 


„Katekizmo“ autorius yra ispanų jėzuitas Jokūbas 
Ledesma (1522—1570), garsus katalikų teologas, profe- 
soriavęs ir Romos jėzuitų kolegijoje. Jo katekizmas 
išverstas į daugelį Europos kalbų, o iš italų kalbos 
išsivertė ir lenkai. Šis lenkiškas vertimas buvo studi- 
juojamas Vilniaus universiteto pirmosiose klasėse. 
J. Ledesma dėstė kai kuriems į Vilniaus universitetą 
atvykusiems profesoriams jėzuitams. 

Daukša pakeitė lenkiško vertimo, kurį lenkai vadino 
„Krikščioniškasis mokslas, arba Katekizmėlis vaikams“ 
(KATEKIZMAS, p. 459), antraštę: „Katekizmas, 
arba Mokslas, kiekvienam krikš- 
čČioni (krikščioniui — Daukša vartoja senovišką for- 
mą) privalus“. Ši knyga turi ypatingą vertę ne tik 
dėl to, kad yra vienas seniausių lietuvių kalbos pamin- 
klų, bet ir todėl, kad tai pirmoji išlikusi Lietuvos 
Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista lietuviška knyga 
ir kad pasaulyje žinomas tik vienas jos egzemplio- 
rius, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. 

„Katekizmas“ prasideda paties autoriaus J. Ledesmos 
pratarme, kurią Daukša pavadino gražiu lietuvišku 
žodžiu „Prabylis“ — „Skaitytojop krikščioniškop“ 
(dabar, tuos senuosius vietininkus pakeitę, rašytume 
„Į skaitytoją krikščionišką“). „Prabylyje“ pasakyta, kad 
katekizmas 


privaliausias yra vaikeliamus ne kitaip kaip ir atžalėlomus 
jaunomus lietus ir laistymas, idant tuo geriaus prisiimtų ir 
augtų. Nesa kaip tokių jaunystė ant pikto pagrįžt gali, teip 


160 


vėl nei vienas amžis ne est teip patogus ant apturėjimo ma- 
lonės Dievo ir gamtų [dorybių] krikščioniškų, kaip vaikelių 
jaunos vasaros su nekaltybe sujungtos (KATEKIZMAS, 
p. 77—79). 


Tada rekomenduota katekizmus, kurie buvo drauge 
ir vadovėliai mokykloms, rašyti klausimų ir atsakymų 
forma. Toks yra ir J. Ledesmos katekizmas. Klausia 
mistras (mokytojas), atsako mėkytinis (mokinys). Yra 
penkios dalys: 1) „Apie vardą ir žymę [ženklą] krikš- 
čionies, teipajag apie mokslą jo“; 2) „Apie galą ir kresą 
[ribą] žmogaus krikščionies ir apie daiktus jam reika- 
lingus ir privalomus top [prie to, tam]"; 3) „Apie antrą 
daiktą krikščioni [krikščioniui] reikalingą, tai yra apie 
paduksį, arba viltį“; 4) „Apie trečią daiktą krikščioni 
privalomą, tai est apie meilę“; 5) „Apie septynis Sakra- 
mentus Bažnyčios“. 

Paliečiami ir paprastesni, ir gana sudėtingi krikščio- 
nių tikėjimo klausimai. Trečiojoje dalyje pateikta sena 
krikščionių giesmė apie Mariją „Sveika, Karalyčia“ [Ka- 
raliene] (lot. k. — Salve Regina). Kaip ir lenkiškame 
tekste, vertimas nesuskirstytas nei eilutėmis, nei pos- 
mais. Gaidų nėra: 


Sveika, Karalyčia, / moti- 

na mielaširdumo / gyvata [gyvenime] 
saldume ir paduksyje mūsų 

sveika. Tavęsp [prie tavęs] šaukiame 
išvaros [išvarymo iš rojaus] sūnūs Ievos. 


Tavęsp dūsaujame / 
šniūpščiodami / ir verkda- 

mi / šitame ašarų klonyje [ir t. t.] 
(KATEKIZMAS, p. 195—197). 


Kaip „Katekizmo“ tęsinys (jis buvo ir lenkiškame lei- 
dinyje) toje pačioje knygoje išspausdintas dar vienas 
J. Ledesmos darbas, kurį Daukša, vėl kiek praplėsda- 
mas lenkišką tekstą, pavadino: „Trumpas būdas pasi- 
sakymo, arba išpažinimo, nuodėmių“. Tai ne trumpi, 
o išsamūs aiškinimai, kad žmogus tik tada galės eiti 
išpažinties, vertinti save, kai savo, kaip krikščionio, 
mintis, norus, elgesį giliai išanalizuos, suvoks ir pažins. 
Įdėta eiliuota Tomo Akviniečio, šventojo, katalikų filo- 
sofo ir teologo, gyvenusio XIII a., giesmė „Malda šv. 
Tamošiaus iš Akvino“. Kaip ir lenkiškame leidinyje, 
Daukšos tekstas eiliuotas: 


Kloniojuos žemai /, 

Tiesa uždengtoji [paslėptoji]. 

Tomis figūromis [kūnais, pavidalais] tikrai užleistoji. 
Širdis mano trokšt, 

tau pasiduodama. 

Ir dažnai apgaišt, 

tau prisveizdėdama [Ir t. t.] (KATEKIZMAS, p. 421). 


Tai dvi pirmosios Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba 
atspausdintos giesmės. Turbūt jų pasirodymą galima 
sieti su M. Giedraičio ir Daukšos noru giedoti katalikų 
bažnyčiose ir lietuvių kalba. Tiesa, neeiliuotas giesmės 
„Sveika, Karalyčia“ tekstas giedojimui netiko. 


162 


J. Lebedys, nagrinėdamas J. Ledesmos katekizmo 
vertimą į lietuvių kalbą, pabrėžė, kad Daukša savo ver- 
timą stengėsi susieti su lietuvių poreikiais, padaryti jį 
lietuviams suprantamesnį, aktualesnį. Ryškiausias at- 
vejis — kur Daukša mini senameldiškojo tikėjimo lie- 
kanas Lietuvoje. 

Aiškinantis Dešimtį Dievo įsakymų, mokytojas klau- 
sia, kas nusižengia pirmajam — „Aš esmi Viešpatis Die- 
vas tavas: neturėsi Dievų svetimų per mane“. Lenkiš- 
kame vertime mokinys atsako: „Ypačiai tie, kurie išpa- 
Žįsta stabmeldystę, prietarus, daro burtus, kerėjimus, 
kurie stoja prieš Jo garbę“. Daukša atsakymą išplečia ir 
pritaiko Lietuvos sąlygoms (prisiminkime, kad vizita- 
torius T. Pekulas 1579 m. Žemaitijoje teiraudavosi apie 
burtininkus ir kerėtojus ir ne visada tuščiai): 


„Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, Žemyną, gyvates, žal- 
čius, Perkūną, medžius, alkus [senovės lietuvių šventavietes, 
gražius, medžiais apaugusius kalnelius], Medeinės, kaukūs 
Įturtus nešančias būtybes, įsivaizduojamas žmogučių pavi- 
dalu] ir kitus biesus, ir anie, kurie žyniauja, buria, nuodija, 
alvą [alavą] ir vašką lieja, ant putos ir ant pauto [kiaušinio] 
veizdi, ir kurie tą tiki — šitie visi Dievo atsižada ir pristoja 
velniop ir už Viešpatį sau apturi“ (KATEKIZMAS), p. 
223—225, 506; LEBEDYS, p. 208—209). 


Versdamas J. Ledesmos katekizmą, Daukša naudojo- 
si ir kai kuriomis liuteronų lietuviškomis knygomis, ieš- 
kodamas jose reikalingų žodžių ir posakių. Esama kai 


163 


kurių kalbinių paralelių, pvz., tarp Daukšos ir Mažo- 
sios Lietuvos liuteronų rašytojo Baltramiejaus Vilento 
(LEBEDYS, p. 209—213). Toks ryšys tarp kataliko ir liu- 
terono leidžia įžvelgti pirmuosius, žinoma, dar nesą- 
moningus ekumeninius lietuvių rašytojų ryšius (eku- 
menizmas — krikščionių skirtingų konfesijų vienybė). 

Daukšos „Katekizme“ jau galima pastebėti stilistinių- 
retorinių ypatybių, kurios plačiau atsiskleidžia jo 
„Postilėje“. 

J. Lebedys nurodo, kad Daukšos vertime gausu sino- 
nimikos, kitaip tariant, jo žodynas turtingas. Nors 
dominuoja pažodinis vertimo principas, bet dažnai len- 
kišką sakinį jam pavyksta išversti gražiomis lietuviško- 
mis konstrukcijomis, daiktavardinį apibūdinimą pa- 
keisti lietuvių kalbai būdingu veiksmažodiniu. Daug 
leksinių paralelizmų, natūralios lietuvių kalbos sakinių 
(LEBEDYS, p. 216—219). 


M. DAUKŠOS „POSTILĖ“ 


Svarbiausias, reikšmingiausias, iki šiol lietu- 
vių kultūrą tebeveikiantis Daukšos darbas yra lenkų 
autoriaus Jokūbo Vūjeko mažosios „Postilės“ vertimas 
į lietuvių kalbą, išleistas 1599 m., kaip minėta, Vilniaus 
universiteto spaustuvėje. Būtent šis veikalas pelnė 
Daukšai neblėstančią šlovę. 

Jokūbas Vujekas (1541—1597) gimė Lenkijoje, Kro- 
kuvos universitetą baigė bakalauro laipsniu. Studijavo 
Vienos (Austrija) universitete, kur gavo filosofijos 
magistro laipsnį, įstojo į Jėzuitų ordiną ir grįžo į Len- 
kiją. Iš pradžių linko į protestantizmą, bet vėliau grįžo 
katalikybėn. 1570 m. jam buvo suteiktas aukščiau- 
sias teologijos daktaro mokslinis laipsnis. Kurį laiką 
vadovavo Poznanės (Lenkija) jėzuitų kolegijai, o 
1578—1579 m., prieš pakeliant Kolegiją universitetu, 


165 


buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos paskutinis rektorius. 
1579 m: rugsėjo mėnesį kaip jėzuitų misijų vadovas iš- 
vyko į Vengriją. Mirė Krokuvoje. 

J. Vujekas buvo žinomas to meto lenkų eruditas. Yra 
dėstęs matematiką Romos kolegijoje. Vilniaus jėzuitų 
kolegijoje dėstė hebrajų kalbą, buvo vienas geriausių 
jos mokovų Lenkijoje. Paskutiniuosius 14 savo gyveni- 
mo metų skyrė Biblijos vertimui į lenkų kalbą (1599). 
Jo vertimas buvo pripažintas oficialiu tekstu ir kelis 
amžius perspausdinamas. Parašė dvi postiles — Di- 
džiąją ir Mažąją (1579—1580). Didžioji skirta dvasinin- 
kams, Mažoji — eiliniams tikintiesiems. Mažoji postilė 
laikoma vertingiausių J. Vujeko veikalu (LEBEDYS, 
p. 226—227). Galimas dalykas, kad Daukša, atvykda- 
mas į Vilnių, asmeniškai bendravo su J. Vujeku. 

J. Vujeko Mažoji postilė! artima Viduramžių pasau- 
lėžiūrai. Tačiau vaizduojama ir konkreti gyvenamojo 
laiko tikrovė: smerkiamas girtavimas, prabangos pamė- 
gimas, neteisybė, įstatymų nežmoniškumas, algų sam- 
diniams neišmokėjimas laiku, našlių ir našlaičių skriau- 
dimas. Suprantama, J. Vujekas, veiklus katalikybės gy- 
nėjas, aštriai kritikuoja protestantus, jų mokslo kūrėjus 
M. Liuterį, J. Kalviną ir kitus, net Erazmą Roterdamietį. 


' Pavadinimas postilė, kuris iš pradžių reiškė skaitomas Evange- 
lijų ištraukas, kilęs iš lotyniškų žodžių „post illa verba“, t. y. „po tų 
žodžių“, po Evangelijų citatos. Vėliau, XVI a., postilėmis imti vadinti 
pamokslų rinkiniai. 


166 


| 


Reikalauja juos griežtai bausti, iš anksto siunčia į pra- 
garą. Viename pamoksle rašoma apie „heretikus“ (pro- 
testantus): 


„„tiemus, kurie papiktins mažiausiąjį |...], idant būtų už- 
kartas akmuo melnyčios [malūno] (tai yra girnų pusė) ant 
kaklo jo ir teip idant būtų įmesti gilumon marių. Ir kasgi 
žmones ištikimąsias [„žmonės“ tada buvo vartojamas kaip 
moteriškos giminės daiktavardis] piktina, kaip heretikai? 
Geresnig [geriau] jiemus tad, idant juos iškartų, išskandintų 
arba sudegintų, o neg piktindami ištikimuosius -turėtų sau 
daugint anas kančias amžinąsias (POSTILĖ, p. 85). 


Matome, kad J. Vujeko Mažoji postilė, griežtai smerk- 
dama protestantus, atitiko Kontrreformacijos programą 
(LEBEDYS, p. 228—231). 

Daukšos „Postilė“ išėjo 500 egzempliorių ar didesniu 
tiražu (LEBEDYS, p. 237). Tai stambi 642 didelio forma- 
to puslapių knyga. Joje paskelbta 111 pamokslų 
(„išguldymų“), visi jie turi įžangas, kurias sudaro frag- 
mentai iš Evangelijų, kartais dar ir autoriniai tekstai. 

Postilėse kalbama ne tik apie Jėzaus Kristaus gyveni- 
mą ir mokslą, bet vaizduojami ir žmonių, kurie klauso, 
reikalai bei rūpesčiai, taip pat visuomenės aktualijos. 
J. Vujekas į specifines Lietuvos problemas, rašydamas 
lenkų kunigams, nesigilino. Tačiau jo postilė Lietuvoje 
buvo ne mažiau aktuali negu Lenkijoje, nes atitiko 
svarbiausią Kontrreformacijos siekį — įveikti Lietuvoje 
išplitusį protestantizmą. Taigi J. Ledesmos ir J. Vujeko 


167 


darbų vertimai buvo labai reikalingi ne tik Žemaičių 
vyskupijai, bet ir aukštaičiams — Vilniaus vyskupijai. 
Juos skaitė ir Vilniaus kunigai. Apie tai 1605 m. rašė to 
paties J. Ledesmos katekizmo nežinomas vertėjas į 
aukštaičių „liežuvį“ (KOŽENIAUSKIENĖ, p. 211). 

Pamokslai Daukšos „Postilėje“ išdėstyti pagal katali- 
kų bažnytinių metų ciklus: prasideda pirmąja Advento 
savaite ir apima visus metus. Dalis pamokslų skirta ka- 
talikų šventėms ir žymių šventųjų dienoms. 

Daukša ir Giedraitis užima labai reikšmingą vietą Lie- 
tuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auk- 
lėjimo istorijoje. Kovodami už katalikybę, jie tuo pat 
metu turėjo ir dar vieną tikslą — stiprinti lietuvišką 
bažnyčią, pakeisti joje lenkiškai kalbančius kunigus. 


ORIGINALIEJI 
„POSTILĖS“ PRIEDAI 


Jeigu Daukša būtų tik išvertęs tas dvi svar- 
"postilę, jį Likytumo žymiausiu lietuvių Konietetor 
macijos rašytoju, kovotoju už lietuviškas bažny- 
čias, lietuvių rašto kalbos grindėju ir ugdytoju. Tačiau 
kai imama nagrinėti paties Daukšos ir Vaclovo Dau- 
joto-Labunauskio originalius „Postilės“ priedus, ne- 
sitenkinama bažnytiniais poreikiais, o pereinama 
į pasaulietinės lietuvių kultūros sritį. Tie priedai yra 
penki: 1) V. Daujoto-Labunauskio lotyniškas ketureilis 
M. Giedraičio herbui; 2) to herbo grafinis vaizdas; 
3) V. Daujoto-Labunauskio lotyniška giriamoji „Epi- 
grama“ Žemaičių vyskupo M. Giedraičio garbei; 
4) Daukšos lotyniška prakalba, pavadinta „Šviesiausia- 
jam ir garbingiausiajam Kristuje tėvui ir ponui, p.[onui] 


169 


Melchiorui, Dievo malone Medininkų Vyskupui, Ku- 
nigaikščiui Giedraičiui ir t. t. ir t. t., savo kilniausiam 
Ponui ir globėjui, meldžiu mūsų Viešpaties Dievo 
Jėzaus Kristaus malonės ir palankumo“. Ji pasirašyta 
taip: „Tavo Šviesiausios ir Garbingiausios Viešpatystės 
nevertas tarnas Mikalojus Daukša, Medininkų kanau- 
ninkas, Betygalos valdytojas“. Tokie ilgi aukštesniųjų 
titulavimai ir klientų nusižeminimai būdingi Renesan- 
so ir Baroko etiketui, apskritai viešam žodžiui; 5) Dauk- 
šos lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, 
skirta pirmiausia kunigams, bet ir aukštesniems valsty- 
bės pareigūnams, nes kelia ir tokius klausimus, kurie 
kunigų kompetencijai nepriklausė ir kuriuos sprendė 
aukštesnės institucijos. 

Šiomis pratarmėmis ir kitais priedais Daukša iš baž- 
nyčios išeina į pasaulietinį Lietuvos Didžiosios Kuni- 
gaikštystės gyvenimą kaip naujų tautinių Renesanso 
idėjų skelbėjas. 

M. Giedraičio ir Daukšos išugdytas jaunas lietuvių 
šviesuolis V. Daujotas-Labunauskis (t. y. kilęs iš La- 
būnavos) stemoje (taip vadinamas trumpas tekstas gre- 
ta herbo atvaizdo, tą herbą aukštinantis) rašo, kad kaip 
rožė (ji pavaizduota kunigaikščių Giedraičių herbo vi- 
duryje) vertingumu visas kitas sodų gėles pralenkia, 
taip šlovę nusipelnė savo tėvynėje M. Giedraitis, ir tą 
skelbia „lietuvių tauta irgi žemaičiai plačiai“. „Epigra- 
moje“ autorius laisvai seka Antikos poeto Horacijaus 


170 


eilėmis ir pareiškia, kad M. Giedraičio šlovė yra nema- 
ri, nes jis savo tautai davė „palaimintą peną“ — lietu- 
viškas knygas: 


Laikas bedugnis pilis nugramzdina garbiųjų karalių 
Ir kunigaikščių didžių herbus prapuldo garsius, 
Marmurus išdidžius sugraužia laikas ilgasis, 
Laikas net piramides, ąžuolus verčia žilus. 
Vyskupe, Tavo globos, pamaldumo, garbės ir dorybių 
Amžių gili pragarmė niekad praryt neįstengs. 
Klausi kodėl? Juk davei savo liaudžiai palaimintą peną, — 
Nuopelnai jo ir šlovė — štai kas nežino žūties! 
(KOŽENIAUSKIENĖ, p. 141; vertė R. Koženiauskienė) 


Daukša savo prakalboje išaukštinęs M. Giedraitį ir 
jau mirusį J. Vujeką džiaugiasi, kad Žemaičių vyskupo 
rūpesčiu gausėja lietuvių kalbą mokančių kunigų, kad 
žavimasi ir stebimasi „netikėtai visai pasikeitusiu ir tar- 
si naujai atgimusiu kraštu“. Prakalba parašyta Cicero- 
no stiliumi lotyniškai, kad ją suprastų visos Lietuvos 
ir Lenkijos ponai. Be to, rašymas lotyniškai reiškė aukš- 
čiausią pagarbą. 


Iš tiesų Tavo rūpesčiu, Galingiausiasis Vyskupe, yra pa- 
siekta, kad jau nestokojame lietuvių kalbą mokančių kunigų 
ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose 
žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį savo tvirtumą ir spin- 
desį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikro tikėjimo 
priešininkai [protestantai] iš dalies neatsižadėjo savo neap- 
galvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sie- 


171 


nų? Ir pagaliau negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogy- 
bė ar nedorybė, kurios Tu nemėginai ar nemėgintum atito- 
linti ir panaikinti (KOŽENIAUSKIENĖ, p. 143). 


Toliau pabrėžiami M. Giedraičio nuopelnai gimtajai 
kalbai: 


Šiuo iš tiesų nemirtingu ir, galima sakyti, dievišku savo su- 
manymu iš visos širdies stengdamasis pasirūpinai, kad būtų 
parengtos ir spaudai atiduotos [„Postilė“ buvo išleista 
M. Giedraičio lėšomis] Tavo tautos kalba išverstos šventosios 
visų metų Evangelijos [„Postilė“|, skirtos didikams, valstie- 
čiams ir bajorams; tuo Tu nusipelnei tokio Dievo atpildo ir 
atlygio, tokios savo tautiečių pagarbos, tokio būsimųjų kartų 
atminimo, kad žodžiais vos galima išreikšti. Todėl Tėvynė 
Tau liks amžinai skolinga už ypatingą atsidavimą, Bažnyčių 
pamokslininkai — už darbo palengvinimą, piliečiai — už 
paskelbtą dievišką ir išganingą mokslą, visi kiti [galbūt ir pro- 
testantai] — už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo purvo 
ir žūties (KOŽENIAUSKIENĖ, p. 143—144). 


DIDŽIAUSIA TAUTOS VERTYBĖ — 
KALBA 


Svarbiausias Daukšos „Postilės“ originalus 
priedas yra nenykstančios vertės garsioji lenkų kalba 
parašyta „Prakalba į malonųjį skai- 
tytoj ą“. Kūrinys tik keturių puslapių, bet jis tebėra 
reikšmingas ir šiandien. „Prakalboje“ Daukša smerkia 
lietuvių bajorijos lenkėjimą, savo gimtosios kalbos 
paniekinimą, ypač bažnyčiose, ir nesirūpinimą jos ug- 
dymu. Drauge „Prakalboje“ Daukša tarsi nubrėžia 
lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros ugdymo 
programą, skatina keisti įsigalėjusią lietuvių tautos 
sampratą, kad lietuvių kalba būtų vartojama tik bažny- 
čiose ir per iškilmes, žadina valdančiųjų sluoksnių tau- 
tinę savigarbą. „Prakalba“ parašyta lenkiškai, kad visa 
aukštuomenė, ne tik dvasininkai, ją suprastų ir kad 
atbustų apkerpėjusi diduomenės tautinė sąmonė. — 


173 


Gimtąja kalba XVI a. rūpinosi daugelis tautų — len- 
kai, italai, rusai, prancūzai, vokiečiai, rusėnai. Daukšai 
tai buvo gerai žinoma. Taūtos stengėsi, kad gimtosios 
kalbos būtų kuo plačiau valstybėje vartojamos. Tuo tar- 
pu Lietuvoje dėl susiklosčiusių sudėtingų aplinkybių, 
daugiatautiškumo tebebuvo gaji viduramžiška pažiū- 
ra, pagrįsta indigenato principu: svarbiau už tautybę 
buvo pilietybė arba religija. Pavyzdžiui, didikas, kad ir 
iš Radvilą, vartojantis lenkų kalbą, persiėmęs lenkų 
kultūra, save laikė didžiausiu lietuviu, nes buvo įtakin- 
gas Lietuvos valstybės pareigūnas, jos likimo lėmėjas. 

O jeigu toks ponas tikėjo XVI a. populiariu tariamu 
lietuvių kildinimu iš romėnų, jam gerai buvo žinoma, 
kad jo protėviai kalbėjo lietuviškai, o gal lotyniškai. 
Žinoma, kai kuriais atžvilgiais tai buvo ir valstybei la- 
bai naudinga pozicija — leido formuotis vadinamajai 
etnopolitinei tautai, kuri savo priklausomybę ir atsako- 
mybę Lietuvos valstybei grindė ne kalba, bet patrioti- 
niu apsisprendimu. Tai vienijo Lietuvos Didžiosios 
Kunigaikštystės visuomenę. 

Tačiau Daukša ėjo naujoviškesniu keliu. Jis skelbė re- 
nesansinę tautos sampratą — iškėlė tris svarbiausius 
tautiškumo kriterijus: 1) tauta bus tik tada, jei žmonės 
turės bendrą teritoriją — tėvų žemę; 2) istoriškai susi- 
klosčiusius vienodus papročius, taigi ir įstatymus; 
3) kalbės ta pačia kalba. Kalbą jis laikė svarbiausiu tau- 
tos požymiu. Tokia Daukšos nuostata buvo teisinga, jos 
negali paneigti ir modernieji laikai, nors istorija žino ir 
komplikuotesnių atvejų. 


174 


Savo pagrindinį principą Daukša deklaruoja „Prakal- 
bos“ kulminacijoje. Teiginiui suteikta iškilmingų peri- 
odų forma, kuri daro tekstą skambų kaip eilėraštį: 


Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gra- 
žumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet dau- 
giausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir 
išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra ben- 
dras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, vals- 
tybės sargas. Sunaikink ją — sunaikinsi santaiką, vienybę ir 
gerovę. Sunaikink ją — užtemdysi saulę danguje, sumaišysi 
pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. 


Mintys reiškiamos pačiomis aukščiausiomis sąvo- 
komis: piliečių santaika, broliška meilė, vienybės 
motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas, saulė 
danguje, pasaulio tvarka, gyvybė ir garbė. 

Gėdindamas tuos, kurie užmiršta savo gimtąją kalbą, 
Daukša linksmus palyginimus ima iš gamtos: 


Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu vafnas užsi- 
manytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala — krankti kaip 
varnas, ožys — staugti kaip liūtas, o liūtas — bliauti kaip 
ožys? 


Priešpriešos itin vaizdingos: lakštingala ir varnas, liū- 
tas ir ožys... 

„Postilės“ vertėjo įsitikinimu, lietuvių raštija, lietuvių 
kalba sustiprins ne tik religinį žmonių auklėjimą, bet ir 
visą valstybę: 


175 


Tikiuosi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių baž- 
nyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pi- 
liečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs prėgos pagal- 
voti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiąs karščiau 
rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti. Nors, tiesą sakant, retas 
kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir 
negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano ma- 
nymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta 
arba menkai ją temoka. Žinau, kaip visos tautos vertina, myli 
ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, vi- 
sos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai 
mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją varto- 
dama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo 
kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas 
ją pagirs [...], gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo dar- 
beliu [čia autorinis renesansiškas kuklumas, nes M. Daukšos 
vertimas buvo, kaip minėjome, didelės apimties darbas], — 
kaip manau ir geidžiu, — duosiu pradžią ir paskatinsiu mū- 
siškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai 
mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyven- 
tojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti. 


Lietuvių kalba, Daukšos tvirtu įsitikinimu, turi būti 
rašomi svarbiausi valstybės raštai: 


Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės už- 
kampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba papras- 
tai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų 
istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, 
ją gražiai ir padėriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, ta- 
ryboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas be- 
veik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą — ją 
mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. 


176 


Daukša nepritaria, kad lietuvių kalba vartojama dau- 
giausia tik Bažnyčioje. Jis kalba apie įstatymus, istori- 
jos veikalus, piliečių susirinkimus. Lietuva jau turėjo 
savo įstatymus, Daukšai, be abejo, gerai buvo žinomas 
Trečiasis Lietuvos Statutas, išleistas Vilniuje 1588 m., 
bet jis parašytas rusėnų kalba. Lietuvos istoriją parašė 
M. Stryjkovskis („Kronika“), bet ji sukurta lenkų kalba, 
o ankstesnės Lietuvos kronikos, plitusios rankraštiniais 
nuorašais, rašytos taip pat rusėnų kalba. Bažnyčioje lie- 
tuvių kalbos padėtis buvo geresnė, nors ir nepakanka- 
mai tvirta. Lietuvos valstybės seimeliuose įsigalėti lie- 
tuvių kalbai nebuvo palankių sąlygų dėl Lietuvos ba- 
jorijos daugiatautiškumo. Be to, seniai jau buvo įsitvir- 
tinusi tradicija viešuose subuvimuose vartoti rusėnų 
kalbą. Pvz., nors teismai, jeigu bylinėjosi tarp savęs 
lietuviai, vykdavo lietuviškai, visi dokumentai buvo 
rašomi rusėnų, 0 vėliau lenkų kalba. Abiejų Tautų Res- 
publikos seimuose lietuviškai mokančių atstovų buvo 
mažai. Vis dėlto Daukša lietuvių kalbą bandė propa- 
guoti ir viešajame bajorijos gyvenime. Gali būti, kad ta 
prasme jį paakino ir Prūsijos Kunigaikštystės pavyz- 
dys, kur vienas kitas valdžios įsakymas buvo skelbia- 
mas (spausdinamas) ir lietuvių kalba, pvz., 1578 m. 
Prūsijos kunigaikštis Jurgis Fridrikas Karaliaučiuje iš- 
leido įsaką lietuvių kalba, raginantį gyventojus atsikra- 
tyti burtų bei prietarų ir laikytis liuteronybės; 1589 m. 
pasirodė to paties kunigaikščio įsakas, draudžiantis 
škotams prekiauti kaimuose (BIBLIOGRAFIJA, p. 127; 


12. 177 


GROMATOS, p. 11). Bet tų įsakų Daukša galėjo ir ne- 
žinoti, jis tikriausiai rėmėsi kitais pavyzdžiais. 
Daukša nesmerkė kitų kalbų vartojimo Lietuvos vals- 
tybėje, tai būtų buvę nerimta, jis tik kritikavo lietuvių 
kalbos apleidimą, nesirūpinimą į ja. Taip pat neteisinga 
būtų manyti, kad Daukša nusistatęs prieš lenkų kalbą. 
Anaiptol. Jis „Prakalboje“ rašė ir apie lenkų kalbos pa- 
plitimą Lietuvoje, ir apie Liublino unijos naudą: 


Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir 
vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama 
ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kuni- 
gaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, 
virto lyg ir gimtąja. 


Kiek keista, kad Daukša Liubline pasirašytą Lietuvos 
ir Lenkijos sąjungą vadina „miela“, lyg nežinotų apie 
Lietuvos delegacijos ašaras Liublino seime. Bet, matyt, 
laikas darė savo, buvo laimėtas Livonijos karas, keitėsi 
ir lietuvių požiūris į uniją. 

Atskirai reikia pabrėžti Daukšos demokratišką nusi- 
teikimą, išreikštą „Prakalboje“. Tada buvo manoma, 
kad tauta — tai tik kilmingieji, tik didikai ir bajorai. Jie 
valdė valstybę, gynė ją nuo priešų. Kitų luomų — 
miestiečių, valstiečių — paskirtis buvo kita. Pvz., minė- 
tasis A. Rotundo bičiulis, žymus XVI a. publicistas 
Andrius Volanas, kalvinistas, savo traktate „Apie poli- 
tinę arba pilietinę laisvę“ (1572) aiškino: 


178 


Mūsų tauta skirstoma į tris žmonių luomus, todėl ne pro 
šalį, manau, žvilgterėti, kokiomis sąlygomis gyvena kiekvie- 
nas luomas, kad būtų galima spręsti, ar visi lygiai, ar tik vie- 
nas kuris turi šlovingąją laisvę. 

Taigi yra arba kilmingieji, arba miestiečiai, arba žemdir- 
biai. Jie turi skirtingus užsiėmimus, gyvena nevienodą gyve- 
nimo būdą, laikosi kitokių įstatymų, ir tai skiria vieną nuo 
kito. Kilmingieji, neužsiimdami jokiais patarnavimo darbais 
arba mechaninio pobūdžio veislais, atlieka tik karinę tarny- 
bą ir budi gindami tėvynę nuo priešo puldinėjimų. Miestie- 
čiai tenkina visus gyvenimo poreikius arba užsiiminėdami 
prekyba ir iš svetur įveždami reikalingų daiktų, arba atsidė- 
dami mechaniniams verslams. Pagaliau žemdirbiai atlieka 
rimtą darbą dirbdami žemę ir ruošdami visiems maistą. 
Kalbant apie įstatymus, dažnai toje pačioje byloje vienoki 
įstatymai leisti kilmingiesiems, kitoki miestiečiams, tre- 
čioki — žemdirbiams; tai įrodo, jog; šiuo atžvilgiu jų visų lais- 
vė pagrįsta skirtingu pamatu. Neminėsiu labai daugelio 
nuoskaudų, kurias suteikę liaudžiai kilmingieji užsitraukia 
lengvesnę baudą, o sunkesne ir žiauresne baudžiama liaudis 
(VOLANAS, p. 130). 


Su panašia pagarba apie liaudį rašo „Prakalboje“ ir 
Daukša, tik jis turi galvoje pirmiausiai bažnytinius rei- 
kalus: 


Kaip paprasti Žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu 
tas [t. y. kunigas], kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba ne- 
moka, arba ja bjaurisi; kaip jie klausys ir tikės, ką sako šv. 
Povilas, jeigu neturi skelbėjo; ką jie darys, jeigu nesupranta 
mokytojo. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl 


179 


barbariškos ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų 
pačių kūno dalių (nes mes sudarome vieną kūną ne vien 
Kristuje, bet ir Tėvynėje). Neleiskime, kad mūsų pačių dalis 
taip niekingai pražūtų. 

(Visos Daukšos prakalbų citatos imtos iš knygos: KOŽE- 
NIAUSKIENĖ, p. 142— 148.) 


L Daukša, bajoras, taigi kilmingasis, paprastus žmones, 
tą trečiąjį luomą, laiko „mūsų pačių krauju“, „mūsų pa- 
čių kūno dalimis“, tos pačios tėvynės „vienu kūnu“. 


„POSTILĖS“ VERTIMO 
STILISTINIAI-KALBINIAI 
BRUOŽAI 


Versdamas „Postilę“, Daukša parodė indivi- 
dualius stilistinius polinkius, išraiškos vaizdingumo 
siekimą, davė iš dalies net grožinės prozos užuomazgų 
(LEBEDYS, p. 307—308). 

Daukša siekė, kad jo vertimas atitiktų XVI amžiaus 
gražios kalbos sąvoką: reikalaujama žodžių gausumo 
ir įvairumo, bet smerkiamas tuščias plepumas. Erazmas 
Roterdamietis sakė, kad nėra nieko puikesnio už 
kalbą, kurioje mintys ir žodžiai kaip aukso upė liejasi 
per kraštus. Daukšos vertimui būdingas leksikos gau- 
sumas, kuriam pasiekti pagrindinė priemonė buvo 
sinonimika. Pvz., „laivo“ sinonimai: „luotas“, „laivė“, 
„aldija“, „sūdyna“. Ypač turtinga „vargšo“ sinonimika: 
„bėdūlis“, „benamis“, „nuvargęs“, „pavargėlis“, „pavar- 
gęsis“, „rudūlis“, „vafgeta“. Daukša stengėsi versti kuo 


181 


vaizdingiau: „artojas dirvoj knyburia“, „talentą savo 
įrausęs buvo žemėn“, „žnaibei kito gerą šlovę“, „nei uo- 
do balselio pakęst negalime“. Vertime nereti asindeti- 
niai (bejungtūkiai) sinonimai, pvz., „kurie vargstate dir- 
bate“. Tokios konstrukcijos skamba daug emocingiau. 

Anų laikų retorikoje labai populiarūs buvo perio- 
dai — ilgi, sudėtingi, bet išbaigti sakiniai, sudaryti iš 
prasmės bei intonacijos atžvilgiu kylančios ir krintan- 
čios dalies su gausiomis dvinarėmis, trinarėmis, net ke- 
turnarėmis sintaksinėmis žodžių grupėmis. Apskritai 
Daukša laikėsi J. Vujeko schemų, tačiau siekė jas paj- 
vairinti ir praplėsti. Štai periodo, paimto iš „Postilės“, 
„grafika“: 


Karalius yra 
ne tironas, 
ne smarkinykas koksai, 
ne kunigaikštis to pasaulio, 
bet karalius nepergalėtas: kurio galybės 
nei nuodėmė, 
nei mirimas, 
nei šėtonas 
įveikt 
arba išturėt [atlaikyti] 
negali (LEBEDYS, p. 337). 


Daukšos vertime esama puikiai lietuviškai skamban- 
čių priežodžių, patarlių, posakių, pvz., „Tie nei sėja, 
nei pjauja, nei kluonuosn [į kluonus] sukrauja“, 


182 


„ne visa auksas, kas žiba“, „vienu žodžiu kaip kirste 
pakirto“. 

Dėl tų ir kitų retorinių priemonių lietuviškas „Posti- 
"lės“ tekstas kartais suskamba kaip grožinė proza. Tai 
galima pailiustruoti bibline pasaulio pabaigos vizija: 


Nes dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo krauju pa- 
virs, žvaigždės iš dangaus puldinės, oras žaibais ir perkū- 
nais, debesys graudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė 
lumpėjimu [drebėjimu], gyvis, išėjęs iš girių, staugimu, kau- 
kimu, baubimu teip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės 
teip didžių, teip stebuklingų ir nepajunkusių [neįprastų] 
daiktų nemintą [neišlaikę] džiūt ir salpt [alpti] turi (POSTI- 
LE p: 2) 


Daukša „Postilėje“ žodžių kirčio vietą žymėjo diakri- 
tiniais (skiriamaisiais) ženkleliais. Matyti, kad Daukšos 
kirčiavimas archajiškas: jis daugelyje žodžių kirčiuoja 
pirmą skiemenį (baritoniškai), kur dabartinėje lietuvių 
kalboje kirčiuojama oksitoniškai — priesaga ar galūnė. 
Daukša kirčiavo daiktai, vūkarai, ūkmuo, o dabar turime 
daiktai, vakarai, akmuo. Esama ir "morfologinių 
archajiškų bruožų. Tai matyti Daukšos „Katekizmo“ 
pavadinime: krikščioni, vietoj dabartinės formos krikš- 
čioniui. Daukšos sintaksę yra paveikęs lenkiškas J. Vu- 
jeko originalas ir galbūt antikinė proza. Todėl dažnai 
nepdisoma įprastinės lietuvių kalboje žodžių tvarkos 
(Bažnyčia šventoji vietoj taisyklingos konstrukcijos šven- 
toji Bažnyčia). Tačiau Daukšos leksika labai turtinga, tuo 


183 


turtingumu pralenkianti kitus senuosius lietuvių auto- 
rius. Apie kai kurias Daukšos žodyno ypatybes jau kal- 
bėjome, bet dar reikia pridurti, kad Daukša vartoja 
daug gyvosios kalbos žodžių: bandykštis (galvijas, gy- 
vulys), duj (migla, dulksmas), prekijas (pirklys), saitai 
(grandinės, pančiai). Nemaža gražių Daukšos žodžių ir 
dabar plačiausiai vartojame: gentis, ginklas, keleivis, 
klausytojas, kova, minia, mokytojas, padargas, praša- 
lietis, skaitytojas, sukaktuvės, susirinkimas, vadas, vieš- 
kelis ir kitų. 

Lenkiškajam originalui vertėjas turėjo rasti daug 
abstrakčių atitikmenų. Kai ką Daukša ėmė iš gyvosios 
kalbos, tarmių ir pritaikė atitinkamais atvejais: apmau- 
das, grožis, iškalba, mokslas, pavyzdys, prabanga, prie- 
žastis, tarpininkavimas. Sudėtingesniais atvejais, kai 
negalėdavo išsiversti vien šnekamosios kalbos žodžiais, 
Daukša kūrė naujadarus. Sunku dabar juos atskirti nuo 
tada vartojamų žodžių, nes dar neturime istorinio lie- 
tuvių kalbos žodyno. Bet apytikriai Daukšos naujada- 
rus aptarti galima. Z. Zinkevičius „Postilės“ vertėjo 
naujadarais atsargiai linksta laikyti tokius žodžius kaip: 
nuplėšėjas (Iupikautojas), žmonumas (žmogiškumas), 
prabylis (pratarmė). Lenkišku pavyzdžiu galėjo būti 
sudaryti — nebūtinai paties Daukšos — tokie žodžiai 
kaip, pvz., apvaikščioti (švęsti, minėti), išguldyti (iš- 
versti, išdėstyti), svetimžėmis (svetimtaūtis) ir kiti. Bet 
tikrų polonizmų ir slavizmų Daukša vartojo palyginti 
nedaug (ZINKEVIČIUS, p. 186—195). 


184 


„Jeigu anuomet Daukšos siekimui iškelti lietuvių kalbą, pa- 
daryti ją valstybine kalba būtų buvę lemta įvykti, LDK [Lie- 
tuvos Didžioji Kunigaikštystė] neišvengiamai būtų tapusi 
tautine valstybe ir greičiausiai nebūtų išnykusi iš Europos 
politinio žemėlapio. Jeigu ne Daukša, ne jo patraukiantis pa- 
vyzdys ir įnašas, mūsų raštija Lietuvoje būtų buvusi nepaly- 
ginamai menkesnė ir skurdesnė“ (ZINKEVIČIUS, p. 195). 


PABAIGA: 
NEDYLANTYS PĖDSAKAI 


Istorijos egzaminą išlaikė ir klasikinę vertę 
įgijo Jurgio Lebedžio monografija „Mikalojus 
Daukša“,išleista 1963 m. Vilniuje. Jis taip pat sudarė 
labai išsamią „Mikalojaus Daukšos bibliografiją“ (1971). 

Daukšos poveikis lietuvių raštijai, literatūrai ryškus 
nuo pat XVI a. pabaigos iki mūsų laikų. Daukšos leidi- 
niai ne tik stiprino katalikybę Lietuvoje, bet paskatino 
Lietuvos protestantus galų gale atsigręžti į lietuvių 
kalbą. 1598 m. išėjęs Merkelio Petkevičiaus (apie 
1550-1608) katekizmas buvo jų atsakas į 1595 m. pasi- 
rodžiusį Daukšos „Katekizmą“. Iš bajorų kilęs Petkevi- 
čius buvo Vilniaus žemės teismo raštininkas (sekreto- 
rius), valdovo skiriamas iš kelių kandidatų. M. Pet- 
kevičiaus katekizmo pavadinimas, prakalba ir pora 
eiliuotų priedų parašyta lenkiškai, bet knyga skiriama 


186 


visų pirma lietuviams ir tiems, kurie moka abi kalbas. 
Katekizmo tekstas pateiktas ir lenkų, ir lietuvių kal- 
bomis. 

M. Petkevičiaus katekizmas yra pirmoji lietuvių kal- 
ba išleista kalvinistų knyga. 

Panašiai Lietuvos kalvinistai reagavo ir į Daukšos 
„Postilės“ pasirodymą — 1600 m. Vilniuje išėjo iš len- 
kų autoriaus M. Rėjaus versta „Postila lietuviška“, ku- 
rios vertėju laikomas Vilniaus spaustuvininkas ir knyg- 
rišys Jokūbas Morkūnas (apie 1550—po 1611). 

Daukšos įtaka ryški 1605 m. Vilniaus universiteto 
spaustuvėje išėjusiam naujam J. Ledesmos „Katekiz- 
mo“ vertimui rytų aukštaičių tarme: „Katekizmas arba 
pamokymas vienam kuriamgi krikščioniui reikiamas“. 
Nežinomas vertėjas prakalbėlėje „Perguldytojas skai- 
tytojui [siunčia] to Katekizmo sveikatą!“ rašo: 


Atėjo ausiump [į ausis] mano ne vieno žodžiai, kurie neiš- 
maną sakos Katekizmo, perguldyto nuog Jo Mylistos kunigo 
Mikalojaus Daukšos, Kanauninko Bažnyčios Žemaičių, jog 
esąs anas [jis] perguldęs jį žemaitiškai [Daukša rašė vidurio 
aukštaičių tarme, bet kadangi priklausė Žemaičių vyskupijai, 
jo vertimas ir laikomas „žemaitišku“ ], ir geidė anys nuog ma- 
nęs, idant lietuviškai [t. y. aukštaitiškai] būtų perguldytas [...]. 
Mes pramynėme, kaip primaną [kaip mokame], kitiemus ta- 
ką, jau yra didis metas tam takui jiemus kelią viešą praskint 
ir gražiai nudaryt (KOŽENIAUSKIENĖ, p. 211). 

Šie „perguldytojo“ žodžiai rodo, kad jam buvo žino- 
ma ir Daukšos „Postilės“ lenkiškoji „Prakalba“, nes jis, 


187 


tarsi atsiliepdamas į Daukšos keliamą uždavinį ugdyti 
lietuvių kalbą, ragina tautiečius prie gimtosios kalbos 
„tako“ „kelią viešą praskint ir gražiai nudaryt“. Anoni- 
mas versdamas rankose turėjo ir Daukšos „Katekizmą“ 
(LEBEDYS, p. 362). 

Be abejo, nors konkrečių duomenų nėra, Daukšos 
darbais rėmėsi žymiausias XVII a. lietuvių kalbininkas 
ir rašytojas Konstantinas Sirvydas ir kiti. 

Daukša tarsi atgimė XIX a. pradžioje kylant lietuvių 
tautiniam sąjūdžiui. Labiausiai Daukšą vertino ir po- 
puliarino poetas ir folkloristas Simonas Stanevičius, 
kurio rūpesčiu Vilniuje 1823 m. dviem knygelėmis iš- 
leistos Daukšos „Postilės“ ištraukos su lenkiškąja „Pra- 
kalba į malonųjį skaitytoją“. Daukšos vertimus ir apie 
lietuvių kalbą pareikštas mintis didžiai vertino, jomis 
rėmėsi Simonas Daukantas, Liudvikas Adomas Juce- 
vičius, Motiejus Valančius, Daukšos raštais ėmė do- 
mėtis užsienio kalbininkai. 1886 m. Rusijos Mokslų aka- 
demija savo leidinyje perspausdino Daukšos „Katekiz- 
mą“, kurį publikavimui parengė filologas ir etnografas 
Eduardas Volteris. Artėjant Daukšos „Postilės“ išleidi- 
mo 300 metų sukakčiai, E. Volteris iškėlė sumanymą 
perspausdinti ir šį lietuvių kalbos paminklą. Bet pro- 
jektas buvo įgyvendintas tik iš dalies: 1904 m. išėjo pir- 
masis sąsiuvinis, o 1909 m. — antrasis, kuriuose iš viso 
buvo perspausdinti tik 277 puslapiai. 

Dėmesys Daukšai visą laiką didėjo. Antanas Bara- 
nauskas turėjo savo „Postilės“ egzempliorių. Ypač 


188 


Daukšos knygas vertino Jonas Jablonskis, Kazimieras 
Būga, Juozas Balčikonis ir daugelis kitų mokslininkų. 
Svarbios archyvinės medžiagos apie Daukšą rado tei- 
sės istorikas Konstantinas Jablonskis. 1929 m. Dauk- 
šos „Katekizmą“ drauge su lenkiškuoju originalu ir 
1605 m. katekizmu perspausdino vokiečių kalbininkas 
Ernstas Zitigas. Daukšos „Postilę“ fotografuotiniu 
būdu 1926 m. išleido Kauno universitetas. Leidiniui ne- 
didelį įvadinį straipsnį parašė literatūros istorikas 
Mykolas Biržiška. Specialią studiją „Daukšos 
akcentologija“ paskelbė kalbininkas Pranas 
Skardžius (1935). Didelį dėmesį Daukšai savo kalbi- 
niuose veikaluose skiria Zigmas Zinkevičius, Jonas 
Palionis, Bonifacas Stundžia ir kiti. Arnoldas Piročki- 
nas parengė leidinį „Mikalojus Daukša. Postilės pra- 
kalbos“ (1990). Regina Koženiauskienė savo knygoje 
„XVI-XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (1990) 
pirmą kartą pateikė jos pačios atliktus lotyniškosios 
„Postilės“ prakalbos ir dviejų V. Daujoto-Labunauskio 
lotyniškų epigramų vertimus į lietuvių kalbą (epigra- 
mas išvertė eilėmis). Lenkų kalbininkas Česlavas Ku- 
dzinovskis parengė Daukšos „Postilės“ abėcėlinį in- 
deksą-žodyną (du tomus, 1977 m. išleido Poznanėje). 
Įvairiais aspektais Daukšos palikimą ir veiklą tyrinėjo 
literatūros mokslininkai Eugenija Ulčinaitė, Juozas 
Girdzijauskas, Darius Kuolys, Algimantas Radze- 
vičius, istorikai Juozas Jurginis, Ingė Lukšaitė, bib- 
liografas Vaclovas Biržiška ir kt. 


189 


v/ 

Daukšos garsioji prakalba cituojama Justino Marcin- 
kevičiaus dramoje „Katedra“ (1971), jis vaizduojamas 
arba minimas išeivių rašytojų kūriniuose: Stasio Mazi- 
liausko romane „Merkelis Giedraitis“ (1979), Juozo 
Kralikausko apysakoje „Įkaitę Vilniaus akmenys“ 
(1979). 

Dvi mokyklos — Vilniuje ir Kėdainiuose — pavadin- 
tos Mikalojaus Daukšos vardu. Kėdainiuose prie mo- 
kyklos stovi medinė Daukšos skulptūra. Krakėse Dauk- 
šai pastatytas paminklas. 

Plačiai paminėtas Daukšos „Katekizmo“ 400 metų ju- 
biliejus. Renginiai vyko Vilniuje, Varniuose, Telšiuose, 
Kėdainiuose. Juose dalyvavo aukšti Lietuvos katalikų 
hierarchai, kalbininkai, literatai, kultūros vadovai. Ju- 
biliejaus proga „Bibliotheca Baltica“ serijoje, kurią re- 
mia Karališkoji Norvegijos užsienio reikalų ministerija 
ir Lietuvos kultūros ministerija, išėjo Jono Palionio ir 
Vidos Jakštienės parengtas mokslinis Daukšos „Kate- 
kizmo“ leidimas. 

1999 m. sukako 400 metų nuo garsiausio Daukšos 
darbo — „Postilės“ pasirodymo. Sudaryta didelė jubi- 
liejinė programa. Gal bus išleistas mokslinis „Postilės“ 
leidimas. Renginiai nubangavo per Vilnių, Varnius, 
Kėdainius... 


LITERATŪRA 


ACADEMIA: Academia et universitas Vilnensis [Vilniaus 
akademija ir universitetas]. Red. koleg. pirm. J. Kubilius. 
Ats. red. A. Šidlauskas. V., 1979. 


ALEKSANDRYNAS: Biržiška, Vaclovas. Aleksandrynas. 
Antrasis fotografuotas leid. V., 1990. Sietynas. T. 1. 


BIBLIOGRAFIJA: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Kny- 
gos lietuvių kalba. T. 1. 1547—1861. Ats. red. A. Ulpis. 
V., 1969. 


BOCGDANAS: Kaip gyvuojate, gerbiamas profesoriau? Al- 
berto Vaidilos pokalbis su Konstantinu Bogdanu. In: Litera- 
tūra ir menas, 1987 m. sausio 17 d. 


BOJERIS: Bojeris, Laurencijus. Karolomachija. Iš lot. k. ver- 
tė Benediktas Kazlauskas. Įvadą parašė Antanas Tyla, pa- 
baigos str. — Sigitas Narbutas. V., 1992. 


191 


DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ:: = Daugirdaitė-Sruogienė, 
Vanda. Lietuvos istorija. [Baig. str. Ingės Lukšaitės. 7-tas leid. 
Chicago, 1987]. V., 1990. 

GIESMĖS Dangaus Miestui: XVI-XVIII amžiaus lietuvių 
bažnytinių giesmių antologija. Parengė Dainora Pociūtė- 
Abukevičienė, Mikas Vaicekauskas. V., 1998. 

1. IVINSKIS: Ivinskis, Zenonas. Lietuvos istorija. Iki Vy- 
tauto Didžiojo mirties. Apžvalginio str. ir komentarų aut. Ed- 
vardas Gudavičius. Fotografuot. leid. V., 1991. 

2. IVINSKIS: Ivinskis, Zenonas. Merkelis Giedraitis arba 
Lietuva dviejų amžių sąvartoje. In: Ivinskis, Zenonas. Rink- 
tiniai raštai. Roma, 1987. T. 4: Krikščionybė Lietuvoje. 

3. IVINSKIS: Ivinskis, Zenonas. Giedraičių giminė. In: Mi- 
kalojaus Daukšos „Katekizmui“ — 400. Klaipėda, 1995. 

JABLONSKIS: Jablonskis, Konstantinas. Lietuvių kultūra ir 
jos veikėjai. Sudarė Vytautas Merkys. Redagavo Juozas Jur- 
ginis. V., 1973. 

JONYNAS: Jonynas, Ambraziejus. Lietuvių folkloristika iki 
XIX a. V., 1984. 

JOVAIŠA, TUMELIS: Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579). 
Tekstą parengė, iš lot. k. vertė ir rodykles sudarė Liudas Jo- 
vaiša. Įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Tumelis ir Liu- 
das Jovaiša. V., 1989. 

JOVAIŠAS: Jovaišas, Albinas. Jie parašė pirmąsias lietuviš- 
kas knygas. V., 1989. 

JOHAN WOLFGANG GOETHE. Faustas. Tragedija. Iš vok. 
k. vertė Antanas A. Jonynas. V., 1999, 


192 


KATEKIZMAS: Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas. 
Parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis. Bibliotheca Balti- 
ca. V., 1995. 


KOTLUBAJUS: Kotlubajus, Edvardas. Radvilos: Nesvy- 
žiaus galerijos portretai. Iš lenkų k. vertė Tamara Bairašaus- 
kaitė. Red. Rima Mekaitė. V., 1995, 

KOŽENIAUSKIENĖ: Koženiauskienė, Regina. XVI-XVIII 
amžiaus prakalbos ir dedikacijos. V., 1990. 

KRAŠTAS IR ŽMONĖS: Kraštas ir žmonės: Lietuvos geo- 
grafiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV—XIX a.). 2-as pa- 
pild. leid. Parengė Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas. 
V., 1988. 

KUCHOVIČIUS: Kuchovičius, Zbignievas. Barbora Radvi- 
laitė. Iš lenkų k. vertė Romualdas Petraitis. Red. Irma Daug- 
vilaitė. V., 1991. 

KUOLYS: Kuolys, Darius. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos 
Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesan- 
sas. Barokas. V., 1992. 

LAUKAITYTĖ: Laukaitytė A. Senosios mokyklos šventė. In: 
„Tarybinis kelias“, 1980 m. liepos 8 d. 

LEBEDYS: Lebedys, Jurgis. Mikalojus Daukša: Monografi- 
ja. V., 1963. 


LIETUVOS METRAŠTIS: Lietuvos metraštis: Bychovco 
kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. 
Red. komisijos pirm. K. Korsakas. V., 1971. Lituanistinė bib- 
lioteka. 


13. 193 


LIETUVOS MOKYKLA: Lietuvos mokykla ir pedagoginė 
mintis XIII-XVII a.: Istorijos šaltinių antologija. Sudarė ir 
parengė K. Grigas, V. Kryževičius, I. Lukšaitė. Ats. red. 
T. Bukauskienė. V., 1994, 

LIETUVOS VYSKUPAI: Lietuvos vyskupai palaiko 
M. Giedraičio beatifikacijos procesą. In: Lietuvos aidas, 
1999 m. balandžio 16 d. 

LUKŠAITĖ: Lukšaitė Ingė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje 
Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias 
dešimtmetis — XVII a. pirmas dešimtmetis. V., 1999. 

; MARCINKEVIČIUS: Marcinkevičius, Justinas. Dienoraštis 
be datų. V., 1981. 

MIKALOJAUS DAUKŠOS „Katekizmui“ — 400. Sudarė 
Danutė Mukienė. Klaipėda, 1995. Str. rink. 

MYKOLAS LIETUVIS: Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lie- 
tuvių ir maskvėnų papročius: Dešimt įvairaus istorinio turi- 
nio fragmentų. Vertė Ig. Jonynas. V., 1966. 

1. NARBUTAS: Lietuvos didybės dainius. In: Radvanas, Jo- 
nas. Radviliada. Parengė, įvadą, komentarus ir asmenų žo- 
dynėlį parašė: Sigitas Narbutas. Vertė iš lot. į liet. k. Sigitas 
Narbutas. V., 1997. Bibliotheca Baltica. 

2. NARBUTAS: Narbutas, Sigitas. Tradicija ir originalumas 
Jono Radvano „Radviliadoje“. V., 1998. 

NARBUTAS, SIGITAS. Lietuvos Renesanso litera- 
tūra. V., 1997. Lietuvių literatūros istorijos sąsiuviniai. Nr. 3. 

ODERBORNAS, PAULIS. Didžiojo Maskvos kunigaikščio 
Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas. Iš lot. k. vertė, komentafus 
parašė ir rodykles sudarė Sigitas Narbutas. V., 1999, 


194 


PEKULAS: Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579). Tekstą 
parengė, iš lot. k. vertė ir rodykles sudarė Liudas Jovaiša. 
Įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Tumelis ir Liudas Jo- 
vaiša. V., 1998. 

PIROČKINAS: Daukša, Mikalojus. Postilės prakalbos. Iš lot. 
k. vertė Regina Koženiauskienė. Iš lenkų k. vertė Juozas Bal- 
čikonis. V., 1990. 


PLEČKAITIS: Plečkaitis, Romanas. Promocijos senajame 
Vilniaus universitete. In: Akademijos laurai arba Jaipsnių tei- 
kimo [...] Vilniaus Jėzaus Draugijos Akademijoje knyga, su- 
rašyta ir sudaryta 1650 metais. Parengė Morkus Svirskas ir 
Irena Balčienė. Įvadą parašė Romanas Plečkaitis. V., 1997, 


POSTILĖ: Daukšos Postilė. Fotografuotinis leidimas. [Įvad. 
str. parašė Mykolas Biržiška]. K., 1926. 


RADVANAS: Radvanas, Jonas. Radviliada. Parengė, įvadą, 
komentarus ir asmenų žodynėlį parašė Sigitas Narbutas. 
Vertė iš lot. į liet. k. Sigitas Narbutas. V., 1997. Bibliotheca 
Baltica. 


RAGAUSKIENĖ: Ragauskienė, Raimonda. Barbora Radvi- 
laitė. V., 1999, . 

ROTUNDAS: Rotundas, Augustinas. Šviesiausiajam Valdo- 
vui ir Ponui, Ponui Steponui [...]. Iš lot. k. vertė ir paaiškini- 
mus parašė Rasa Jurgelėnaitė. In: Sietynas. T. 5. V., 1989. 

TYLA: Tyla, Antanas. Įvadas. In: Bojeris, Laurencijus. 
Karolomachija. Iš lot. k. vertė Benediktas Kazlauskas. Įvadą 
parašė Antanas Tyla. Pabaigos str. — Sigitas Narbutas. V., 
1992. 


195 


ULČINAITĖ: Ulčinaitė Eugenija. Merkelis Giedraitis — 
vyskupas, mecenatas, poetas. In: Naujasis židinys — Aidai. 
1999. Nr. 9-10. P. 444-453. Ten pat: Elegija mirus Kotrynai 
Valavičiūtei, kilmingojo pono Vesiolovskio, Bialystoko 
barono, Žmonai. 

VALANČIUS: Valančius, Motiejus. Žemaičių vyskupystė. 
Tekstą paruošė B. Vanagienė. Įvadas ir paaiškinimai V. Mer- 
kio. In: Valančius, Motiejus. Raštai. T. 2. V., 1972. Lituanisti- 
nė biblioteka. 

VILNIAUS UN-TO IST.: Vilniaus universiteto istorija. 
1579—1803. Red. koleg. pirm. J. Kubilius. Ats. red. V. Mer- 
kys. V., 1976. 

VLADIMIROVAS: Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: 
Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI-XVII amžius. V., 
1979. 

VOJEVODSKAITĖ: Vojevodskaitė, Arimeta. Žemaičių vys- 
kupo Merkelio Giedraičio tėviškė. In: Mikalojaus Daukšos 
„Katekizmui“ — 400. Sudarė Danutė Mukienė. Klaipėda, 
1995. Str. rink. 

VOLANAS: Volanas, Andrius. Rinktiniai raštai. Sudarė 
Marcelinas Ročka ir Ingė Lukšaitė. V., 1996. 

ZINKEVIČIUS: Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių kalbos isto- 
rija. T. 3: Senųjų raštų kalba. V., 1988. 

ŽEMAIČIŲ žemė: M. Daukšos, M. Giedraičio, M. 
Strijkovskio kelias. Red. D. Mukienė. V., 1999. Nr. 1 (22). 


ASMENVARDŽIŲ 
IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 


Abiejų Tautų Respublika — žr. 
Lenkija, žr. Lietuva 

Albrechtas Brandenburgietis 15, 
80 

Algirdaičiai 134 

Algirdas 65, 68, 119 

Alsėdžiai 25, 26, 112, 145, 152 

Ambrožiejus, šv., 106, 125 

Anglija 14 

Anykščiai 147 

Ariogala 91, 92, 95 

Aristotelis 38 

Augsburgas 78 

Augustinas, šv., 106 

Aukos kalnas 85 

Aukštaitija 64, 121 

Austrija 88, 155, 165 


Babėnai 11, 42, 44 
Bairašauskaitė T. 193 


Balčienė I. 195 

Balčikonis J. 189, 195 

Balkanai 116 

Balstogė 196 

Baltarusija 47, 50, 127, 147 

Baltijos jūra 58, 63, 119, 121 

Baltramiejaus, Mikalojaus Dauk- 
šos tėvo, pirmoji žmona, M. D. 
motina, 44 

Baltramiejus, Mikalojaus Dauk- 
šos tėvas, 8, 10, 44 

Baranauskas A. 188 

Barbora Radvilaitė (Gostautienė, 
Žygimantienė  Augustienė) 
47—56, 193, 195 

Batoras, Steponas 30, 59, 68, 70, 
92, 93, 116, 117, 132, 133, 137, 
140—143, 195 


197 


Bažnyčios Tėvai 37 

Beinartas A. 30 

Betygala 18, 22, 29, 41, 42, 92, 170 
Bialystokas —žr. Balstogė 
Bychovecas (Bychovcas) 103, 193 
Bijutiškės 127 

Bilevičiai, giminė, 96 

Bilevičius A. 96 

Bilevičius J. 96 

Birutė 119 

Birutės kalnas 85, 119 

Biržai 47, 64 

Biržiška M. 189, 195 

Biržiška V. 189, 191 

Bogdanas K. 158, 191 

Bojeris L. 23, 148—152, 191, 195 
Bolonija 14, 87 

Bona Sforca 53 

Boristenas — žr. Dniepras 
Borkovskis 152 

Branievo (Braunsbergas) 149 
Brestas — žr. Lietuvos Brasta 
Bretkūnas J. 80, 105, 156, 158 
Budnas S. 88 

Būga K. 189 

Bukauskienė T. 194 

Bžezina, vietovė, 115 


Chodkevičius — žr. Katkevičius 
Ciceronas 38, 117, 137, 171 


Čechavičius M. 88 
Čekas 65 

Cekija 14, 64, 155 
Čeponis R. 4 

Čikaga (Chicago) 191 


Dalevas, žemės valda, 49 
Danija 58, 59, 79 


198 


Dantė A. 79, 159 

Darbėnai 113 

Daugėla M. 23, 43 

Daugintaitė U. 44 

Daugirdaitė-Sruogienė V. 72, 74, 
192 

Dauguva 63, 151 

Daugpvilaitė I. 193 

Daujotas J. 42 

Daujotas S. 42 

Daujotas-Labunauskis 
169, 170, 189 

Daukantas S. 119, 188 

Daukša; gavęs herbą Horodlė- 
je, nelaikomas Mik. D. pirm- 
taku, 7 

Daukša Mikalojus 4, 7—20, 25— 
44, 57, 70, 75, 81, 88, 92, 96, 
101, 106, 114, 115, 119, 121, 
123, 125, 126, 132, 135, 136, 
139, 144, 145, 147, 148, 151, 
152, 155—160, 162—171, 173— 
190, 192—196 

Daukša, Sirpučio sūnus, Mik. D. 
prosenelis, 8 

Daukšaičiai 8 

Daukšas 8 

Daukšiagirė 8 

Daukšiai 8 

Daukšys 8 

Daukšos brolis Jonas ir jo šeima 
44 

Daukšos brolis Stanislovas 44 

Daumantas 121 

Demostenas 38 

Dieveniškės 50 

Dlugošas J. 122 

Domanovskis J. 19, 25 


V. 42, 


Dotnuvėlė, upė, 11 
Dubingiai 47, 64 
Dubysa 68 
Dziežgovskis M. 54 


Egiptas 147 

Eišiškės 20, 26, 105 

Elžbieta, Austrijos kunigaikš- 
tytė, 51 

Enėjas 62 

Erazmas Roterdamietis 33—38, 
81, 159, 166, 181 

Erdivilas 64 

Estija 58, 68, 80, 148 

Euripidas 38 

Europa 15, 22, 37, 49, 62, 82,:85, 
150, 160, 185 


Ferara 20 


Galli B. 102 

Galminas M. 43 

Gardinas 19 

Gargždai 113 

Gediminaičiai 64, 116, 134 

Gediminas 64—66, 68 

Gedimino kalnas 53 

Geranainys 50, 51 

Geišas Elijaševičius M. 113 

Gėtė J. V. 140, 192 

Giedraičiai, giminė, 
170, 192 

Giedraičiai, vietovė, 103, 104, 121 

Giedraitis K., vysk. brolis, 104 

Giedraitis M., vysk. tėvas, 104 

Giedraitis M. 194 

Giedraitis M. M. Daumantas, 
vysk. brolis, 151, 152 


103, 104, 


Giedraitis, Merkelis, Žemaičių 
vysk., 13, 15, 18, 19, 23, 24, 26, 
28, 31, 34—37, 39—43, 75, 81, 
83, 87—89, 93, 94, 96, 97, 99, 
101—114, 116, 117, 119, 121, 
124, 137, 142, 144, 148, 151, 
152, 156, 157, 162, 168—172, 
190, 192, 196—198 

Giedraitis, Mykolas, palaimin- 
tasis, 104, 152 

Giedrys 103 

Giedrius 103 

Girdzijauskas J. 189 

Gnieznas 102 

Gonionzietis P. 88 2 

Goslickis M. 35, 36, 94, 99 

Gostautai (Goštautai), giminė, 
50 į 

Gostautas A. 50, 51 

Gostautas S. 50, 51 

Gradauskas P. 50 

Graikija 65 

Grigalius III 16 

Grigalius XIII 88, 99, 110, 140, 
143, 144 

Grigalius XIV 89 

Grigas K. 194 

Grockis A. 31, 33, 92, 96 

Gudavičius E. 192 

Gurda Gentvilaitis 121 

Gžebiševskis S. 32 


Hanibalas 119 

Henrikas Valua (Henri de a 
lois) 102, 108, 137 

Heraklis 119 

Hermanas, Giedraičių  kuni- 
gaikštis, 104 


199 


Homeras 38, 61, 62, 158 
Horacijus 38, 170 
Horodlė 7 


Ieva, Bibl., 161 

Ilijonas 62 

Ingolštatas 155 

Islandija 80 

Ispanija 21, 88, 126 

Italija 14, 20, 27, 43, 63, 87, 124, 
133, 150, 158 

Ivanas IV Vasiljevičius Rūstusis 
60, 65, 68, 104, 147, 194 

Ivano Rūsčiojo sūnus 60 

Ivinskis Z. 102, 104, 107—114, 
152, 192 


Jablonskis J. 10, 189 

Jablonskis K. 10, 27, 28, 189, 192 

Jakštienė V. 190, 193 

Jasas R. 193 

Jeruzalė 147 

Jėzus Kristus 78, 79, 83, 106, 122, 
127, 129, 134, 147, 167, 170, 180 

Jogaila 13, 14, 64—66, 72, 122, 
129, 134 

Jogailaičiai 64 

Jomantas A. 105 

Jonas III, Švedijos karalius, 149 

Joniškis 12 

Josvainiai 113 

Jonynas, Ambr. 120, 192 

Jonynas A. A. 141, 192 

Jonynas Ig. 194 

Jovaiša L. 89, 192, 195 

Jovaišas A. 51, 192 

Jucevičius L. A. 188 

Juodoji jūra (Juodmarės) 63, 67 


200 


Jurbarkas 95, 115, 117 
Jurgelėnaitė R. 195 
Jurginis J. 189, 192, 193 
Jurgis Fridrikas 177 


Kaligaris J. A. 88, 93, 99 

Kaltinėnai 26, 93, 97, 98 

Kalvinas J. 82—84, 106, 166 

Kanizijus P., šv., 155, 156 

Karaliaučius 12—15, 80, 81, 
104—106, 116, 125, 140, 156, 
177 

Karklėnai 42 

Karolis V 47, 77 

Karolis IX 137, 150, 151 

Katkevičiai, giminė, 81, 107 

Katkevičius J. J. 72, 74 

Katkevičius J. K. 22, 23, 150, 151 

Katkūniškė 44 

Katkus M. 17 

Kaunas 12, 23, 60, 87, 110, 122, 
140, 146, 189 

Kazakevičius J. 113 

Kazimieras, šv., 137 

Kazimieras Jogailaitis 137 

Kazimieras III Didysis 13 

Kazlauskas B. 191, 195 

Kėdainiai 11, 12, 14, 16, 190 

Kernavė 104 

Kęstutis 65, 68, 119, 121 

Kymantas 43 

Kirchholmas — žr. Salaspilis 

Kiška S. 111 

Kiškos, giminė, 96 

Klaipėda 192, 196 

Klemensas VII 48 

Klemensas VIII 102 

Klodzinskis M. 28 


Kmita P. 54 

Kmitos, giminė, 106 

Kochanovskis J. 159 

Kojalavičius-Vijūkas A. 119 

Kolia P. 49. 

Korizna M. 92, 93 

Koriznos P. brolis 93 

Kornelijus 33 

Korsakai, giminė, 106 

Korsakas K. 193 

Kotarskis B. 29 

Kotlubajus E. 49, 89, 145, 193 

Kotryna, Žyg. Aug. sesuo, 149 

Koženiauskienė R. 157, 168, 171, 
172, 180, 187, 189, 193, 195 

Krakės 16—-18, 20, 27,31-—37,41, 
92, 96, 132, 190 

Kralikauskas J. 190 

Kranachas, Lukas Jaunesnysis, 
50 

Kražiai 12, 18, 21, 22, 25, 39, 42— 
44, 87, 92, 93, 98, 111, 126, 150 

Krekenava 12 

Kretinga 22, 150 

Krezas 119 

Kryževičius V. 194 

Krokuva 13, 14, 20, 28, 29, 52— 
54, 56, 72—74, 81, 88, 89, 93, 
104, 105, 111, 124, 125, 142, 
165, 166 

Krošinskytė O. 104 

Kubilius J. 191, 196 

Kuchovičius Z. 47, 53, 54, 193 

Kudzinovskis Č. 189 

Kukovaitis 121 

Kulvietis A. 15, 34, 36, 51, 80, 
105, 125, 139 

Kuolys D. 118, 135, 189, 193 


Kuršas 120 
Kuršių nerija 121 
Kurtuvėnai 96 


Labūnava 170 

Lasickis J. 88 

Latvija 58, 80, 120, 150, 151 

Laukaitytė A. 17, 193 

Laureo V. 102, 108, 109 

Lebedys J. 8—12, 14, 16, 17, 19, 
27—29, 36—38, 40—44, 83, 88, 
89, 102, 123, 128, 155, 157, 158, 
163, 164, 166, 167, 181, 182, 
186, 188, 193 

Ledesma J. 41, 88, 157, 160—163, 
167—169, 187 

Leipcigas 107 

Lenkija 13, 14, 21, 25, 28, 37, 40, 
47—49, 51—57, 59, 68, 71, 73, 
75, 76, 80, 81, 87, 88, 94, 97, 
101, 102, 104, 106, 108, 115, 
116, 118, 122, 124, 126—132, 
137, 147, 149, 150, 155, 158, 
165—167, 171, 178 

Leonas X 21, 77 

Leonidas 119 

Lešekas Juodasis 8, 9 

Libonas — žr. P. Libonas 

Lietuva 11—15, 19, 21, 22, 25, 26, 
28, 30, 35, 37, 39, 40, 43—45, 
47, 48, 50—53, 55—59, 61, 62, 
64—76, 80, 81, 83—89, 93, 
101—111, 113— 121, 124—141, 
143, 144, 146, 147, 149—-152, 
155, 156, 158—160, 162, 163, 
167, 168, 170, 171, 174, 176— 
178, 185 — 187, 190, 191, 192— 
194 


201 


Lietuvos Brasta 81, 82, 89, 136, 
138, 147 

Liublinas 48, 59, 71—75, 101, 116, 
117, 126—128, 132, 178 

Liuteris M. 34, 76—78, 80, 82— 
84, 104, 106, 159, 166 

Livonija 58—62, 65, 66, 68, 73, 
74, 80, 118, 120, 131, 137, 147, 
150, 178 

Lojola I., šv., 86 

Luckas 20, 68 

Lukiškės 130 

Lūkstas, ež., 22 

Lukšaitė I. 85, 189, 191, 193, 194, 
196 | i 


Maciejovskis B. 102 

Maironis 23 

Maišiagala 104, 125 

Makiavelis N. 159 

Marcinkevičius, 
190, 194 

Marija, švč. Mergelė, 79, 91, 98, 
161 

Maskva 58, 59, 68, 104, 138, 194 

Maziliauskas S. 190 

Mažoji Azija 62 

Mažvydas 51, 80, 83, 105, 106, 
125, 156. 

Mecleris (Metzler) J. 33—35, 37, 
38 

Medeinė, dievaitė, 163 

Medininkai 27, 31, 34, 170 

Metistofelis 141 

Mekaitė R. 193 

Melanchtonas P. 33—35, 37, 38, 
78, 80, 105, 159 

Merkys V. 192, 196 


Justinas 158, 


202 


Merkurianas E. 110, 114 

Meškuotis J. 17 

Miechovita M. 122 

Mykolas Lietuvis, Mikalojai- 
tis — žr. Vaclovas Mikalojaitis 

Mikalojus (vardo -prasmė) 65 

Mikalojus, Mik. Daukšos senelis, 
8 

Mindaugas 64 

Mingaila 64 

Moldavija 64 

Molėtai 103, 152 

Morkūnas J. 145, 187 

Morkuvienė Vnučkienė S. — žr. 
Vnučkienė S. 

Mstislavlis 152 

Mukienė D. 194, 196 

Mūsajas 65, 66 


Narbutas S. 60—62, 65, 191, 194, 
195 

Narkuskis (Narkuškis) S. 20 

Naruševičius S. 28 

Naugardukas 50 

Nemunas 12, 63, 64 

Neris 63, 64 

Nesvyžius 47, 87, 147, 148, 193 

Nevarėnai 113 

Nevėžis 12 4 

Nicolaus (vardo prasmė) 65 

Niesieckis K. 8 

Norvegija 80, 190 


Oderbornas P. 60, 147, 194 
Oksfordas 14 

Olelkaičiai, giminė, 116, 117 
Olelkaitis J. 116, 117 

Olyka 47 


Olimpas 63 
Orša 59 
Ožechovskis S. 128—131 


Pacai, giminė, 43 

Pacas M. 19, 42, 43 

Paduva (Paduja) 14, 20, 43 

Pajūris, dvaras, 96 

Palanga 85, 113, 119 

Palemonas, legendinis lietuvių 
protėvis, 63, 119, 133 

Palionis J. 189, 190, 193 

Palūkstis 22 

Panevėžys 28 

Parčevas 21, 131 

Paryžius 14, 37, 82, 86, 108 

Pasvalys 58, 68 

Pašiaušė 87 

Pašvitinys 43 

Paulius III 86 

Paulius V 42 

Pavėzgiai, km. 97 

Pekulas T. 16, 17, 19, 29, 31—39, 
88—100, 163, 194 

Perkūnas, dievaitis 85, 163 

Petkevičius-Petkūnas J. 20—29, 
34, 101, 107 

Petkevičius M. 145, 186, 187 

Petkevičius P. 22, 29, 41 

Petraitis R. 193 

Petrarka F. 159 

Petras, apašt., 25 

Piročkinas A. 158, 159, 189, 195 

Platonas 38 

Plečkaitis R. 14, 195 

P. Libonas 63, 119, 133 

Plockas 94, 97—99 

Pociūtė-Abukevičienė D. 192 


Podolė 49 

Povilas, apašt. 25 

Polockas 59, 63, 68, 87, 94 

Poznanė 165, 189 

Praha 14, 155 

Prancūzija 14, 88, 108, 109, 137 

Protasevičius, Valerijonas, 87, 
107—109, 111, 127, 140—142 

Prūsijos Kunigaikštystė 12, 15, 
76, 80, 81, 84, 120, 125, 140, 
156, 177 

Pultuskas 147 


Radvanas J. 61, 62, 64, 194, 195 

Radvilai, giminė, 11, 47, 51, 53, 
62, 82, 89, 103, 127, 145, 174, 
193 

Radvilaitė O. 49 

Radvilas, Jonas 12 

Radvilas, Jurgis, Barboros Rad- 
vilaitės tėvas, 48, 51 

Radvilas, Jurgis, kardinolas, 89, 
111, 117, 127, 144 

Radvilas K. M. Perkūnas 48, 59, 
70, 145 

Radvilas M. Juodasis 49, 51, 52, 
54, 81, 89, 107, 110, 126, 127, 
130, 140, 145 

Radvilas M. Rudasis 48, 49, 51, 
52, 54, 55, 59, 61, 62, 64—72, 
81, 109, 139, 143, 145 

Radvilas M. K. Našlaitėlis 93, 
107, 110, 111, 145, 147 

Radvilienė B.  (Dalejevietė, 
Dalejovaitė, Kolianka), Barbo- 
ros Radvilaitės motina, 49, 51, 
53 

Radvilo M. Juodojo žmona 145 


203 


Radzevičius A. 189 

Ragauskienė R. 47—50, 55, 56, 
195 

Rapolionis S. 15, 34, 80, 81, 105, 
125 

Raseiniai 92 

Rėjus M. 96, 159, 187 

Rietavas 96, 113 

Ryga 87, 147, 148, 150, 151 

Rimša A. 59, 70 

Ročka M. 196 

Roizijus P. 21, 25, 126, 139 

Roma 64, 76, 86, 88, 95, 102, 108, 
111, 112, 114, 143, 160, 166, 192 

Romantas 64 

Rotundas A. 28, 75, 124— 128, 
130, 135, 178, 195 

Rusų valstybė 58—60, 68, 120, 
188 


Salantai 85 

Salaspilis 22, 23, 150, 151 

Sapiega L. 102, 136 

Sedkovskis M. 88, 97, 112 

Semaškavičius U. 97 

Seredžius 95 

Sirija 147 

Sirputis 8 

Sirvydas K. 147, 148, 188 

Skandinavija 79 

Skardžius P. 189 

Skarga P. 89, 127, 147 

Skirmantas 64 

Skirsnemunė 94, 95 

Skirvainis J. 41 

Skuminai (Tiškevičiai), giminė, 
106 


204 


Skuodas 23, 113 

Sluckas 116, 118 

Smolenskas 58 

Sofoklis 38 

Stakliškės 126, 134 

Stanevičius S. 188 

Stokholmas 149 

Stryjkovskis M. 30, 36, 62, 114— 
119, 121—123, 128, 177, 196 

Stundžia B. 189 

Suenta (lot.) — žr. Šventoji 

Suomija 80 

Svirskas M. 195 


Šažinskis M. S. 159 

Šeduva 35 

Šeliga (Szeliga) 8, 9 

Šemeta V. 95 

Šemetos, giminė, 96 
Šidlauskas A. 191, 193 
Špėjeris, miestas, 77 
Švedija 58, 59, 80, 137, 149, 150 
Šveicarija 82, 106 

Šventoji (lot. Suenta) 63, 64 
Šventoji Žemė 147 


Tartu 87, 147, 148 
Tarvasta 68 

Tauragė 12 

Telšiai 113, 190 

Tyla A. 150, 195 
Tiškevičiai — žr. Skuminai 
Tiubingenas 83, 105, 106 
Tolvaišas M. 95 

Tomas Akvinietis, šv., 162 
Traidenis 64, 103 

Trakai 50, 67 


Tridentas (Trentas) 21, 24, 25, 35, 
38, 87, 88, 90, 99, 143, 144, 156 

Troja 62 

Tumelis J. 89, 192, 195 

Turkija 116 


Uchanskis J. 102 
Ukmergė 103, 152 
Ukraina 47, 49 

Ula, upė, 59, 68 
Ulčinaitė E. 189, 196 
Ulickis B. 29 

Ulpis A. 191 
Užventis 113 


Vaclovas Mikalojaitis (Mykolas 
Lietuvis) 125, 126, 134, 194 

Vaicekauskas M. 192 

Vaidila 7 

Vaidila A. 191 

Vaina A. 111 

Vaina B. 43, 157 

Vaina S. 94 

Vainutas 113 

Valančius M. 21—25, 83—85, 
188, 196 

Valavičiai, giminė, 106 

Valavičius E. 71, 143 

Valikonytė I. 55 

Vanagienė B. 196 

Varnelė, upė, 27 

Varniai 12, 16, 18, 19, 22, 23, 25— 
32, 34—36, 44, 70, 93, 94, 96, 
99, 111, 115, 118, 123, 128, 137, 
144, 152, 190 

Varševickis S. 28, 110 

Varšuva 73, 100, 110, 127, 129, 
145 


Vartburgas 77 

Vatikanas 102 

Vavelis 54, 56 

Vega de E. 112 

Veliuona 7, 40, 91, 94 

Venedų jūra — žr. Baltijos jūra 

Vengrija 64, 166 

Vergilijus 38, 61, 62 

Vesiolovskiai, giminė, 106 

Vesiolovskis P. 195 

Videniškiai 152 

Viduklė 22, 29, 92, 99 

Viena 155, 165 

Vilentas B. 80, 105, 156, 164 

Vilhelmas fon Fiurstenbergas 68 

Vilija — žr. Neris 

Vilkija 94 

Vilnia, upė, 63 

Vilnius 12, 20, 21, 23—26, 28— 
30, 40, 43, 47, 48, 50—53, 56, 
58, 59, 61, 64, 66, 68, 71—73, 
87—89, 92, 93, 96, 101, 102, 
104, 107—113, 117, 124—127, 
130, 132, 133, 136, 139—147, 
149-— 151, 155—160, 165, 166, 
168, 177, 186—188, 190, 191, 
195, 196 

Vytautas Didysis 7, 48, 69, 104, 
119, 134, 192 

Virbickis, Vaclovas 19, 25 

Virbickis, Viktorinas 20 

Vitebskas 115, 116, 118 

Vitenbergas 20, 34, 60, 76—78, 
80, 104—106 

Vytenis 64, 68 

Vladimirovas L. 82, 196 

Vnučka, Morkus, 96 


205 


Vnučkienė (Morkuvienė) S. 96 

Vojevodskaitė A. 196 

Vojevudka B. 81 

Vokiečių ordinas 80, 103 

Vokietija 20, 60, 76—79, 83, 88, 
105, 124,.150, 155, 158 

Volanas A. 88, 127, 132, 178, 179, 
196 

Volynė 66 

Volteris E. 188 

Voronieckis J. 102, 103, 107, 108 

Vujekas J. 41—43, 156, 157, 
165—167, 169, 171, 182 


Zablockis J. 80, 83, 105, 106, 125 

Zinkevičius Z. 148, 184, 185, 189, 
196 

Zitigas (Sittig) E. 189 


Žalgiris 68, 69, 123 


Žemaitija 10, 12, 14—16, 18—31, 
33, 34, 37, 40, 42, 43, 64, 71, 74, 
75, 81, 83, 84, 87—91, 93—99, 
101—103, 107—117, 120—122, 
126, 137, 142, 144, 150, 156, 
157, 163, 168, 169, 171, 187, 
192, 194, 196 

Žemyna, dievaitė, 163 

Žemininkas, dievaitis, 120, 121 

Ženeva 82 

Žygimantas Augustas 21, 24, 25, 
47, 48, 51—57, 66—68, 71—73, 
80, 89, 107, 124—128, 133, 137, 
139, 145, 149 

Žygimantas Senasis 19, 41, 48, 
51, 53, 80, 124 

Žygimantas (Zigmantas) Vaza 
26, 40, 43, 102, 113, 136, 137, 
146, 149, 150 

Žvingiai 113 


TURINYS 


GYVENIMO KELIAS. ASMENYBĖ 

Kilmė. Herbas / 7 

Jaunystės aplinka / 10 

Universitetinio išsilavinimo klausimas / 13 
Krakėse / 16 

Varnių kanauninkas / 18 

Vizitatoriaus T. Pekulo žinios apie M. Daukšą / 31 
M. Daukša ir vyskupas M. Giedraitis / 39 


KUO ALSAVO LIETUVA 

Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto 
meilės istorija / 47 

Livonijos karas / 58 

J. Radvano „Radviliada“ / 61 

Liublino unija / 71 

Reformacija ir Kontrreformacija / 76 

Jėzuitų įsikūrimas Lietuvoje / 86 ! 
T. Pekulas vizituoja Žemaičių vyskupiją / 90 
Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis / 101 


207 


+, ž 


Žemaičių vyskupijos kanauninkas istorikas 
Motiejus Stryjkovskis / 115 

A. Rotundo veikla / 124 

Lietuvos Statutai. Tarpuvaldžiai. Lietuvos Brastos 
bažnytinė unija / 136 

Mokyklų steigimas. Vilniaus universitetas / 139 
Literatūrinis gyvenimas / 146 

L. Bojerio „Karolomachija“ / 149 


NUVEIKTI DARBAI 

Lietuviškos knygos iki M. Daukšos / 155 

M. Daukšos „Katekizmas“ / 157 

M. Daukšos „Postilė“ / 165 

Originalieji „Postilės“ priedai / 169 

Didžiausia tautos vertybė — kalba / 173 

„Postilės“ vertimo stilistiniai-kalbiniai bruožai / 181 


PABAIGA: nedylantys pėdsakai / 186 
LITERATŪRA / 191 
ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ / 197 


Serija „Gyvenimas ir kūryba“ 
Albinas Jovaišas + 
"MIKALOJUS DAUKŠA IR JO LAIKAI 
Skiriama Mikalojaus Daukšos „Postilės“ 400 metų jubiliejui 
Dailininkas Ramūnas Čeponis 
Redaktorė Janina Jašinskienė 
2000 04 12. Tir. 3000 egz. Leid. Nr. 14 316. Užsak. Nr. 2539. 
Akcinė beridrovė leidykla „Šviesa“, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunas. 
El. p. sviesaDbalt.net 
Interneto puslapis: http://www.sviesa.lt 
Spausdino SPAB spaustuvė „Aušra“, Vytauto pr. 23, 3000 Kaunas. 
Sutartinė kaina